Besėdint ant apdriskusio ežero šlaito.Išleistuvės.
Verčiu sunkų,kvapų,skonio ir jaudulio prisisunkusį gyvenimo puslapį.Popierius šiurkštus,o pirštai nepasiduoda sugalvotam pasaulio peizažui pakeisti vylingai nuspalvinto praeities atsiminimo.
Kažkur netoliese girtais balsais dainuoja draugai.Kažkur ateities stotelėje manęs laukia palikti svajonių krepšiai, kuriuos turėsiu tvirtai suimti į savo rankas ir nešti į priekį tol, kol jos išsilukštens ir, pavirtusios margaspalviais paukščiais, pakils į mano gyvenimo dangų.
Nendrės linksta į šoną švelniai glostomos nurimusių vėjo gūsių.Aš,lyg jos, būsiu baudžiamas, merkiamas lietaus, giriamas, turėsiu stovėti , kad susikurto gyvenimo sapnas virstų tikrove.Širdis nesupus, mintis neapleis, draugai nenusisuks ir neparodys šaltumo, aš tuo tikiu.Eisiu per gyvenimo kelią ryžtingu žingsniu, kol tolumoje išvysiu žiburį.Tikslo žiburį.
Kažkas yra pasakęs, jog tokio žiburio paieška dažniausiai trunka visą gyvenimą ,daugelis jo taip ir neprieina...
Pakeliu akis ir nužvelgiu horizontą.Tiršti debesų purslai pietuose.Bus audra.Kaip ir mano gyvenime.Bet saulė visuomet nugali ūkanas ir pilkumą, todėl ir aš savo rankose laikysiu žiburį bei pilną krepšį svajonių ,besiruošiančių išskleisti sparnus.
Ar TU manimi tiki?
(Išleistuvės, 2005 07 16, tvankus šeštadienio vakaras, kuris laukia naktį pareinančios audros.)

Komentarai
matosi, jauti gamta. o ishleistuves,.. o taip- nostalgia.
kaip graziai parasyta😘 swarbiausia, kad pats tiketum sawimi, siektum uzsibretu tikslu, swajoniu issipildymo ir. t.t. na o as, zinoma, tikiu😃
Per visa gyvenimą kiti net neranda to žiburio... Bet manau, kad tu jį rasi.
taip tikiu