Draugystė (arba kitokia esė apie Draugystę)
Nenoriai pasisuku. Septyniasdešimtmetis bedante šypsena ir, matyt, nuo žvynelinės nusilupėjusia nosimi spoksojo mano pusėn.
- Na...Jeigu važiuojate, vadinasi, kažkur nuvažiuosite. Nežinau.
Ausyse vėl suskambo " Dead Can Dance" pirmieji akordai, keliones namo iš universiteto ūksmingu Kaunu paversdamos dar nykesnėmis.
Tais metais jaučiausi labai vienišas. Nenusisekusi jaunatviška meilė padažytomis purpurine spalva lūpomis ištarė "noriu būti senmerge", įvarydama man kokčiai nemalonų slogutį. Odar tas ruduo, kaip niekada nusmurgęs ir purvinas...
- ...atsimenu, šiuo keliu važiuodavau iš gamyklos namo. Buvau stalius... - sakinių atplaišas išgirstu pro verksmingą Lisos Gerrard aimanavimą brenton muzikiniu stiliumi. - tada čia, va, šitoje vietoje buvo katilinė ir...
- Jeigu aš pasakyčiau, kad man jūsų gyvenimo istorija neįdomi, tuo labiau su bereikšmėmis katilinėmis ir ypač dėl to, jog savasis man įsiėdęs niežti, ar paliktumėte mane ramybėje...?
Artėjome prie galinės maršruto stotelės. Tik dabar įsižiūrėjau į paliegusį vyruką: gigantiški senoviški akiniai, balnojantys pakumpusią, mėsingą nosį, rankose prišnerkšta nosinė, ką jau kalbėti apie lazą, neskrupulingai nudrožtą ir aplipusią įsisenėjusiu nešvarumų sluoksniu. Prisispaudžiau arčiau lango.
- Atismenu ir aš savo jaunystės meiles...Buvo tokia Katrė. Graži, stotinga merga buvo, bet man niekaip nesissekdavo jos per šokius pakadrinti. - toliau tęsė senukas. Autobusas pakrypo galinės stotelės link. Suklusau.
- O mergaičių buvo kaip šieno. Ir meilių buvo. Jaunuoli, nesijaudink, sutiksi savo damą.
-Bet.. - bandžiau įsiterpti ir paprieštarauti, jog jis nė nenumanąs, koks biesas sukasi mano galvos labirintuose ir neduoda ramybės.
O jis buvo teisus. Žodžiai, sakiniai sukosi ore, virsdami į pelėsiais apaugusias istorijas, senovines, bet neįtikėtinai artimas man.
Namus pasiekiau po ilgo pasivažinėjimo autobusu. Be tikslo. Be savo mintyse kankinamų, dresuojamų minčių arkliukų.
Dažnai sutikdavau Algimantą važiuodamas iš paskaitų namo. Persimesdavo keliais sakiniais, kartkartėmis peraukdavusiais mano jaunatvišką "susiasmenimą" ir pavirsdavusiais nuoširdžiomis dviejų laikų istorijomis, besipinančiomis ir virstančiomis į tikrumo, gyvenimo mokyklą. Autobuse.
Sužaliavo vėjavaikiškas pavasario veidas už autobuso lango. O Algimanto jau kelios savaitės nesimato. Prisiminiau kartą mums besišnekučiuojant ištartus žodžius:
- Kas galėjo patikėti, jog bevažinėdamas pas vaikystės draugą, su kuriuo kartu ir Sibire buvome, ir nuo priešų gynėmės, sutiksiu kitą draugą. Tiktai mirtis, nedorėlė, galėtų jus iš manęs atimti. Važiuosiu ir važiuosiu".
Nebemačiau jo. Sunku netekti, gera turėti savyje. Draugo, bent mažytę dalelę, atrenovavusio mano tokį sukaustytą ir vienišą pasaulį.

Komentarai
Enigmatic, pasiilgau senų gerų music.lt laikų ;/
lb grazu...neatsitraukiau kol neperskaiciau😃 sjuper rasinys.ir kaip tau tep paviksta? 😘
Enigmatic, klausyk, nieks nesako kad turi sedeti apsikrovus savo, kaip tu sakai, neva darbu lapais, ir isvis gali rasyt ne romana o kazka panasaus i miniatiuru rinkini... as pvz, rasau romana is miniatiuru. kitaip tariant daug pradzia ir pabaiga turinciu kurinuku.... 😃 😃 😘 na, ziurek kaip tau labiau patinka...😃
Taip taip taip.Patiko. Gaila kad taip trumpai,mielai būčiau paskaičius ir ilgesnį. Enigmatic, kokius pažymius iš lietuvių kalbos rašinių gaudavai? (:
Edvinai, aš tik pastebėjimus ir rašau. Jeigu nori matyti asmeniškumus, daugiau niekada pasistengsiu tai, ką parašei, nekomentuoti. Vsio, einu filmo žiūrėti.
Klausyk, Aušra. Jei nori rašyti pastebėjimus ar dar kokius kitus dalykus - rašyk, bet kam vėl lendi į asmeniškumus.
Žinoma, kad gali būti kitaip. Aš ir norėčiau, kad būtų kitaip. Kad nereikėtų vadovautis taisykle net rašant surealistines šyzas. Kam nestovėtų ir neklaustų "o kokiu stilium tu rašai?". Užknisa aiškinti. Niekada nieko man nesugebėjai uždrausti, tai tuo labiau dabar to irgi nepadarysi.
Aušra, aš puikiai žinau, jog tai ne esė. Esė nreikalavimų manau nė vieno neatitinka. Tačiau...Kodėl negali būti kitaip? Gali. Ypač dėl to, jog tai pavadinimas. O dėl trečios priežasties - kišk, nejaugi aš tau uždrausiu.
Visų pirma čia ne esė. Antra, rašyk, tau prie veido tai tinka. Trečia - negaliu šiandien nekišti savo liežuvio.
Mandragora, ačiū 😃 Yra bandymų visokių, nuo A iki Z, bet manau, kad tai teliks tik maloniu savo kūrybinės potencijos patenkinimu, nes savo ateitį matau tik žurnalistikoje, o ne apsikasus savo neva "darbų" lapais.
ar niekad nemanei rasyti knygos? 😃 turi tam dovana, sugebi palikti skaitytoja alkana ir rekianti DAR DAR DAR...... saunu 😃