Žiema ir...neviltis
Sušalę pirštai gaudo ašaras,riedančias nevilties upėmis.Tačiau tylu.Beprotiškai tylu.Ir duslūs garsai.Gruodžio naktis,sukaustyta šalcio,miega...Žiovauja,išpūsdama debesis nenuilstančių snaigių,kurios šoka ir šoka...Kada jos pails...?Nejau joms neskauda kojų,nejau joms negaila laiko,manęs....?
Sukaukia vėjas.Pakutinis klevo lapas sūkuriuoja ties skersgatviu.Nuogos beržų šakos,it apmirę pirštai siekia dangaus...Į kurią pusę eiti?Į gyvenimo,ir EGZISTUOTI žiemoje?Ištirpti mirties dalgiui palietus...?O gal tiesiog...............GYVENTI?
BET KAIP SUGAUTI JUOKĄ,JEI NEŽINAI,KAIP JIS ATRODO,KAIP NUGALĖTI LIŪDESĮ,JEI ŽINAI,KAD TAI NEĮMANOMA?...
....TYLU....

Komentarai
man patiko 🤔
Patiko kaip aprašei tą miestą. Pabūsiu neoriginali ir sušuksiu: "Kaip gražu!"
Hey! Labai labai norint galima išmokti džiaugtis ir gyvenant vienoje didelėje juodoje dėmėje. Aš išmokau. Svarbiausia labai labai norėti įžvelgti kažką gero ir gražaus. Tiesiog reikia nepaprastai atidžiai pažvelgti į aplinką širdimi. O apskritai, reikia mokėti įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose... Prisismink pasakos žodžius: Neliūdėki kai būna sunku, Išsipildo svajonės laiku. Tik svarbu labai norėti, Pasistengt ir tikėt...
atrodo taip tarsi butum sudejes wisa sirdi ir isliejes wisa skausma arba dziaugsam kad ir koks ten jis pas tewe bebutu...
grazu👍
grazios mintys... bet gaila kad liudnos liudnos... tokios pilnos salcio ir kaip ir siandiena... 😘
...Grazu, bet liudna...Nuosirdu ir Tylu...Tyla...