"Tik išgėręs samanotų debesų eliksyro vėl pakilsi" - tarė Dodo.
"Kaip įmanoma tai užmiršti..." - mąstė Pijus, gulėdamas aukštielinkas ir mąstydamas apie tai, kas atsitiko. Sužvarbusios rankos draskė rudenėjančios žolės stiebus, o akys, tarsi vietos nerandantys du juodi taškai skausmo pilname dubenyje, lėkiojo tai į vieną, tai į kitą zenito kampą. Prisiminti...

"Jie atėjo į šį pasaulį mirti. Svajonė perkama kartu su sužlugimu"" - kaip šiandien prisimena jis.

Pilkėjančiame pavasario danguje, it nujaučiančiame kažką negera, ėmė ryškėti smulkūs lietaus lašai. Kaip ir šiandien, tuomet jis gulėjo pavasariu alsuojančioje pievoje, netoli užakėjusio tvenkinio, ir narstė danguje akimis kilpas. Mėgo iki išnaktų ieškoti.
Septintą rytą iš kairės jis sutiko žmogų. Toje pačioje, jo svajonių pievoje. Ištiesęs rankas priėjo, apkabino, vėliau atsisėdo šalimais ir ėmė pasakoti savo gyvenimo istoriją. Pirmą kartą sutiktas žmogus turėjo tai, ko reikėjo - krūtinėje išvagotą draugystės kelią.
Septynis vakarus, toje pačioje vietoje jie susitikdavo. Šnekėjo apie visiems nesuprantamus dalykus, tačiau tokius artimus jų sieloms. Pijus dažnai juokėsi, svaidydamas žvyruotus akmenis į netoliese išsidrėbusį, žolėmis ir kupstais apaugusį tvenkinį. Kuomet ryto rasa nuplaudavo medžių šakas, jie pamažėle patraukdavo savo namų link. Pijus nežinojo, nes ir neklausė, kur jo draugas gyvena. Argi tai svarbu...?
Devynioliktą dieną viskas pasikeitė.
Paslaptis, kurią draugas saugojo it nešlifuotą deimantą nuo piktų žmogystų, buvo atskleista Pijui. Pirmą kartą jo gyvenimo istorijoje, sutiktas draugas sudrumsto dangaus fone sužinojo jo paslaptį. Jis mokėjo pakilti. Jis mokėjo skraidyti. Išskleidęs milžiniškas plunksnas, lėtai kilo į viršų, kviesdamas pabandyti ir Pijų pakilti nuo žmogiškosios sampratos paviršiaus. Jam nepavyko, o akys norėjo matyti iliuziją. Tačiau žvelgė realybei į akis, o krūtinėje kirbėjo klausimas - "KAIP?"...
"Žmogus skraido. Pats matai. Milijonas keturi šimtai tūkstančių septyniasdešimt šešios svajonės - tai riba, po kurios tu imi siekti žemės paviršių kojų pirštų galiukais. Vos viena kita daugiau - turi sparnus.... Naktimis aš skraidau, kad niekas nepamatytų. Saulės šviesa, atvėrusi realybei akis ir skausmo nualintai visuomenei įdavusi į rankas žeberklus, mane nuteistų. Juk negalima gyventi svajonės lotoso žiede. Juk šiame pasaulyje uždrausta iš tiesų svajoti, o tuo labiau - tikėti išsipildančiomis nerealiomis svajonėmis" - kalbėjo draugas.
Pijus troško pakilti. Gyventi svajone.

https://www.aia.org/SiteObjects/images/cae_20050622_conference.jpg

Aštuoni šimtai dvidešimt antra diena - tuomet Pijus suprato, jog nejaučia pagrindo po savo kojomis. Matė artėjančias žvaigždes, o pakilti buvo taip gera, jog nesinorėjo niekada sugrįžti ten, tarp tūkstančio netikrų žiburių stūgsantį miestą. Pakilęs virš relybės, kartu su draugu, vaikščiojo po samanotus debesis, rinkdami žvaigždžių dulkes. Šnekėjo apie likimus, sniego šalį ir tikėjimą raudonumo virtimu į balta.
Per didelis tikėjimas perlenkia svajonės lazdą pusiau, ir ji paprasčiausiai neatsilaiko - lūžta.
O Pijus skraidė. Naktimis, lyjant, spiginant žvaigždių milijonams ar traškant ledo sukaustytoms baloms debesų alėjose. Iki paryčių, kuomet pirmieji saulės gaisai įsipindavo žvaigždių plaukuose. Kievieną kartą vis ilgiau užtrukdamas aukštybėse, jis suprato, jog išaus tas rytas, kuomet visi tai išvys.
Leisgyviams rudenėjančiams lapams beklojant numindžiotus betoninių plytelių veidus, miesto didžiojoje aikštėje susrinkę katalikai, beklausydami šventųjų mišių, aukštai danguje išvydo besisukant mažą taškelį, kuris vis artėjo. Netrukus visi suprato, jog tai žmogus...skraido. "Taip negali būti, taip negali būti..." - skandavo mintyse, užančiuose spausdami milžiniškus žeberklus.
Vienas dūris, trečias, dvyliktas, septynioliktas... Sužalotas baltas sparnas, pėda, kritimas žemyn... Minios skandavimas mintyse "Jie atėjo mirti. Svajonė perkama kartu su sužlugimu".
Staigus nuopolis nubloškė jį į pievą, kurioje drįso svajoti. Nesugebėdamas atsikelti, sugniuždytas, jis žvelgė į dangų. Rišo kilpas, bandė sujungti nutrauktas gijas.
Kuomet pasaulio sienas sukaustė tamsa, išvydo artėjant blausų siluetą. Jo pėdos nelietė žemės, o kūnas pleveno šiek tiek pakilęs į orą. Pravirko dangus.
"Tik išgėręs samanotų debesų eliksyro vėl pakilsi" - išgirdo vis artėjantį Draugo, Dodo balsą.
Apkabinęs Pijaus pečius, bandė sulaikyti svajonių gumulus, besiveržiančius į išorę ir bebliūkštančius vos pakilusius į orą, tarsi sproginėjančius tragikos perkreiptus balionus...
Nebepakilo.

https://tn3-1.deviantart.com/fs8/300W/i/2006/162/b/b/Fly_away___by_red_dream.jpg

Komentarai