Kažkas kitoniško
Kelias namo tolimas,takas siauras,žmonių pėdos neišvargintas,todėl Aistis,nusiėmęs nuo prakaito sudrėkusią kepurę,prisėdo ant ąžuolo kelmo,dar praeitą birželį bestovėjusį drūtą,galingu pilvu ir rodęsis nepralenkiama didybe.“Žmogaus ranka...“-atsiduso Aistis.Jo rankos,išvagotos darbo raukšlių,perbraukė žolę.Sausa.Keista.“Bus lietaus,perkūno“-dingtelėjo jam ir nužvelgė horizontus.Kaimas gražus:vasara,pasiklojusi savo žalią skraistę ant kalnų,įdaubų,net namų stogų, rodėsi tokia savita,globojanti,mylinti.Papuriagalvės pienės,savo vaikus su skėčiais pakaušiuose išlydėjusios ieškoti savos laimės,dabar styrojo žilos,it senatvės sulaukusios senutės,žiogai žiogeliai-drūti,sulysę,nusipenėję ir išalkę-maišo žalumo nusodrintą kilimą,šokuoja nuo vieno stiebo ant kito lyg ieškodami su kuo pašokti klumpakojį,kam pagriežti savo smuikeliu.
Aistis,pakėlęs akis į dangų,neužtiko nė vieno paukčio paro,nė kregždžių pulkų,anąvakar karpiusių vaiskumą.
Nuaidėjo traški melodija,atslinkusi nuo kaimelio,iš sodybos,stūgsančios ant Piemenų kalno šlaito.Pianino garsai,susipynę su Birželiu,nuaidėjo miško link,ir,persipynę tarp medžių,dingo raisto šlapumose.Garsai nuspalvino,pagyvino apmirusią gamtą,bet kaip netikėtai atplaukė,taip staiga ir dingo jos garsai-,matyt, audrai artėjant,elektrą Sirvydžiai bus išjungę.
Į piertyčius nuo miško,miestelio pakraštyje, matyti prisišliejusios bažnyčios bokštai.Dieną,pagautas saulės spindulių,įkaitęs aliuminis stogas iš tolo traukdavo akį spingsinčia kepure,tačiau dabar,pagautas besiplečiančios tamsos jis tik gūdžiai atspindėjo besileidžiančios saulės rausvas raudas.
Virš aukšto miško slenksčio pasirodė pirmosios debesų virtinės.Jie it ratilai,kylantys iš bendro taško,ovaliu skrituliu ėmė plėstis pietiniame dangaus kampe,nuspalvindamas gamtos sceną tamsiai,bauginančiai mėlyna spalva.Besipučiančių debesų keteros švietė virš tamsumos,atspindėdamos sugautus saulės spindulius.Dungsėjimas,buvęs it širdies plakimas,pamažėle ėmė virsti dusliu traškesiu,nuaidinčiu kiekviena laukumos įduba.Jos,prisipildžiusios garsų,rodės,dar labiau įdubo,lyg mėgintų apsaugoti dugnus nuo nemalonaus garsų žaidimo.
Saulės gaisų nurausvinta vakarinė dangaus linija pamažėle dilo,kol galop,nespėjus nė pusvalandžiui prakepurnėti,visai išnyko.Aistis,nuo mažumos mėgęs gamtos stebuklus,sėdėjo ant kelmo,rymojo,stebeilijosi į išnyrančius vis naujus debesų siluetus.Jam rodėsi,jog miškas,neseniai buvęs toks ryškus,tarsi ryjamas tos juodumos,besiverčiančios bangomis vis greityn ir greityn.Žaibų virvės darėsi vis įtikinamesnės,vis ryškesnės ir tikresnės,pamažėle virto į tikrą raizgalynę.Dundėjimas,augdamas ir stiprėdamas,ėmė gulti ausis,drebinti paširdžius ir žemę po Aisčio kojomis.Mišku,it vilna ėmė ristis vėjo gūsiai,su kiekviena banga vis labiau riaumodami,vis atkakliau plėšdami ąžuolų,uosių,drebulių,beržų lapingas galvas.Rodės,jog medžiai,nagais ir dantimis įsikabinę į žemę,it kareiviai mūšio lauke kaunasi su priešininku - vėjo gvardija.Su kiekvienu vėtros pūstelėjimu vis labiau pasiduodami,prarandantys viltį ir ryžtą.Keli,neatlaikę debesų atodūsių,griuvo palaimingam atokvėpiui ir jau niekada nebeatsikels.
O siautulingas gamtos festivalis nerimo.Priešingai,yrėsi į priekį su vis didesniu ryžtu,rodės,jog jėgų niekada nepritrūks.
Stori,riebūs lietaus lašai ėmė tiesiog kūliais virsti nuo Aisčio beretės.Vandeningi ir prisigėrę gaivos,jie ėmė kristi taip staiga,tarsi drobę kas būtų ant laukų nuleidęs.Atsigulęs ant prausiamos žolės,Aistis prisimerkęs,pro beretės kraštą stebeilijosi į dangaus akis."Koks gėris būti sulytam,žmogaus ir gamtos harmonija"-mąstė jis.Tuo metu jis jautėsi kaip pati gamta,ištirpęs plakamoje lietaus žolėje,visas save pavertęs į gamtos harmonijos dalį.Gulėjo ilgai.Lietaus šniokštimas glostė žmogaus ausis,lietaus šokis ant jo odos prausė dienos darbą,nuovargi,mintis.Skverbėsi po oda.Prausė ji viduje.Pamaitino,pagirdė gamtos vaiką.Siautulingai romantiški žaibai liejos su griaustiniu,jie vienas kitą kartojo ir mėgdžiojo.
Pamažėle ėmė irti dangaus skraistė.Lašų žaidimai flegmatiškai lėtėjo ir lėtėjo,garsai,ir vaizdai-dangaus teatro žaidimas-,lyg tingėdamas,ėmė pamažėle liautis.Kaimo stogais tekantis vanduo,patekęs į lietvamzdžius,skleidė tokį garsą,kuris atsimušė net į miško sieną,stūgsančią gerokai tolėliau.Išgraužti ant kelio posūkio nuokalnės upeliūkščiai skubėjo vandenį atiduoti dauboms.Kaimiečių daržai,kurie ne kurie esantys žemumose,virto balų susirinkimo vieta.Gažu.Tai-gamta.
Aistis,pakilęs nuo pažliugusios žemės,užsikoręs ant peties dalgį,lengvu žingsniu patraukė namų link...

Komentarai
O. Puiku. Net trukta zodziu. Jei cia zadi knyga rasyti, tai tikrai verta. Nezinau, net truksta zodziu.
joa tikrai verta paskaityti..👍👍 i'm only happy when it rains
Pasakyčiau,jog čia ištrauka iš lietuvių literatūros vadovėlio.Puikiai parašyta 😘
Aš be žodžių... Kažkas... hm... nerealaus?.. taip. Jei čia ta knyga apie kurią kalbėjai, tai linkiu sėkmės tęsiant. O jei ne... tai vis tiek išlieka nepakartojama...
nerealiai grazu 👍 siulau knyga leist! nes tikrai bent jau sis dienorastis man labai patiko! 😃 Drugelka_smile >>> as irgi dievinu lietu 😃
Bet verta skaityti...Labai graziai parasyta👍 Ir dar kai sakei, kad rasyta is tavo galvos, tai faina. Dievinu lietu😃
Daug skaityt 😆~