Kaip sumautai sumautas sumautikas.

Koks gražus naktinis rūkas... Tirštas, lyg kondensuotas pienas, spaudžia trumpam nusnūdusias Kauno gatves. O aš sėdžiu alkūnėmis atsirėmęs į nubalintą palangę ir bandau disciplinuoti eilinį kartą iš rikiuotės išėjusias mintis.
Tik nesuvokiu, kodėl man taip? Ar aš vienas šitoje sušiktoje duobėje? Nė velnio tai netiesa. Bet kuo skaudžiau duria, tuo labiau jaučiuosi gyvas. Gera būti savęs pačio žudiku.
Tarp balzganų tarybinių žibintų raizgalynės įžiūriu žmogystą. Prisiliuobė. Ir dabar veik mąsto, jog kelią namolio užpylus "keliais" skaidrios geriausios draugės Degtinėlės stikliukais pataps mielesnis. Kartais ir man taip atrodo. Degtinė gėris. Tuomet mintys tampa paslankios ir švelnios it pūkuoti kaktusai (juk nežinai, kuomet įdurs. Klasta. Arba atoveiksmis.).
Siluetas stabteli. Ir lūkuriuoja it įbestas pora akimirkų. "Turbūt laukia įkvėpimo kelionės tęsiniui" - ironizuoju. Po šimts nudriskusių galų, koks aš kartais bjaurus. Kad ir pačiam sau. Jei tik galėčiau, plakčiausi su bizūnu kaip pamišęs idiotas savo šonus ir žvygaučiau "Selaviiii..." už visa, kas neteisėtai nupiešta šiame pasaulyje. Mintis nesuteikia palengvėjimo, bet jei tik galėčiau... Stengiuosi...
Gerai, kad nelyja. Įsispitriju į keistai liūdną Mėnulio iškamšą (velnias, ir jis dėvi kaukes!), ir užsimanau, jog pavasariškai prapliuptų lyti. Viešpatėliau aukštielinkas, jau kvepia šyzo - juk prieš akimirką to nenorėjau! Tamadolio. Duokit man tramadolio. Arba tramdomuosius. Norai tampa tikrove tik sapnuose...
Sumautai nekenčiu. Mintis muša mintį. Tikslaiu kaip mažvaikės mėtosi akmenimis ir žvingauja nesavais balsais. Ei, kvailos idiotės, gal prašyčiau ne mano ir taip reanimacijos palatos vertoje galvoje? Prašyčiau liautis! Neklauso. Kviečiu policiją.

Rodos, jog buvau trumpam užmigęs. Rūkas sutrūkinėjęs į paskirus pluoštus, alkūnių oda nuraudus nuo zulinimo ir skausmingai įsirėžusios į atbrailą(ką, po velniais, aš veikiu prie tos palangės trečią valandą nakties??). Nekenčiu jų. Na, palangių. Atriboja mane nuo stiklo - plonytės permatomos sienos, skiriančios nuo gyvenimo... Gal ten, už lango, viskas tikra, nėra ant pamatinio egzistencijos sluoksnio užteptos ar užklijuotos reprodukcijos? Asilas. Eilinį kartą sau meluoju. Juokingiausia, jog pats, sau. Elgiuosi taip, lyg laikyčiau save dviem žmonėmis, kurie nuolatos žaidžią nuvalkiotą žaidimą "apgauk mane". Tai jų hobis. Tikrai ne mano! Turbūt taip ir bus. Ir vėl...
Trokštu, kad mintys būtų kaip musės. Žinau iš vaikystės vasarų kaime, jog yra smagios lopetėlės joms vaikyti, traiškyti, žaloti. Na, ir užmušti. Cha. Pribaigčiau visas mintis. Ne, bendrai. Pasilikčiau tik vieną užprogramuotą seką: miegas - maistas - seksas - miegas - maistas - seksas.... Vaikščiočiau lyg vaistų priėdęs zombis ir viskas būtų taip nusišvilpti... O dabar... Gyvenimas negailestingas mąstančiajam...
Aš nesuprantu, kas darosi. Turėčiau gėrėtis beauštančio ryto nuspalvintu miesto peizažu, tolumoje įbestais juokingais kaminais, badančiais dangaus subinę ir tuo girtuoklėliu, nusprendusiu pailsėti šalia vaikų aplaužytos darželio tvoros. Na, ir gal dar šalimais nuleistu skrandžio turiniu. Fui... Mano vaizduotė per daug laki. Taigi... Bet. Tačiau. (tiek daug skirtingų galimybių pradėti viską iš naujo..) It kalinys esu užrakintas savo minčių kameroje. Dažnai save pričiumpu suprantantį vis iš naujo tą pačią tiesą - nereikia man žmonių. Ne, chebra man kaip oras. O gal ne. Sušiktas makaulės mechanizme, tik nereikia lia lia, tu bent kada nors turi savo nekintančią nuomonę?!
Skauda rankas. Labai. Ir jau geras penkiolika minučių nejaučiu venomis becirkuliuojančio kraujo. Tačiau kūno padėties nekeičiu. Nes kažkodėl gera nejausti savęs ar bent jau kai kurių savo dalių, kad ir rankų. Ir turint omenyje (O kas yra tas omuo? Tu turi omenį..? ;0 ), jog visą padvisusį gyvenimą nejaučiu tyro, blaivaus, "normalaus" mąstymo užuomazgos smegenyse, tai atrodo primityviai juokinga( man jau baisu - viskas man taip juokinga... Prisižaisiu.).
Laikyti patį save už ausų virš dvokiančios gyvenimo pamazgų duobės. Štai kas juokingiausia (Ir vėl...). Kai negali pakęsti tvaiko to, kuo masė dienų dienomis sotinasi ir lieka patenkinti skoniu. Vargo nemato. Išvis, nieko nemato. Tik į save nukreiptus pirštus. Kuo aš kitoks? Nes žodis cukrus man labiau primena ne baltas saldumo granules arbatos puodelio dugne, bet svaigulingą saldumą ant liežuvio galiuko, kuomet žiemą kaip pusprotis lekioji tamsos apklotoje Laisvės alėjos "pakilimo take" ir pravėręs burną gaudai cukraus pudroje išvoliotas nsaiges...?
Laikrodis primena suėjus šiai dienai šeštą valandą. Ne jubiliejus, bet vistiek. Žvelgiu į ten, monotoniškos egzistencijos sukaustytą, triumfuojantį miestą, pažliugusiais sniego trupiniais nubarstytas šalikeles ir vis dar miegu besimėgaujantį valkatą, neradusį ar nenorėjusį rasti namų.
Skaudžiausia tai, jog žinojau, kas visą naktį langai buvo atviri. Ir dar vakarėjant galėjau pasiruošti minčių puolimui. Juk žinojau... Tereikėjo pasiimti sparnus nuo trečiosios lentynos , super monet ir skristi... Maloningai... Tčiau leidau mintims, it kirminams supuvusį obuolį, ėsti mane. Lai paspringtų, bet kur tau. Skauda? Beprotiškai. Bet taip gera. Jaučiuosi lyg sulytas pavasarinio lietaus, nors iki jo dar toli keliauti... Jaučiuosi ne tavimi ir ne tavyje. Ne masė ir ne masėje.
Eilinį kartą vietoj skrydžio pasirinkau ledinį skausmą, kuomet mintys sugula ir taip nežmoniškai spaudžia. Nenoriu aš žaisti to žaidimo "spaudžiam sūrį", bet tenka.
Pribrandinta tobulybė išsilieja iš kraštų, o palaima virsta į ekstazę. Verta laukti. Net du ar tris gyvenimus iš eilės...

Ryte jie rado dar vieną lavoną, išmestą visuomenės šiukšlyne. Žmogų, tenorėjusį pasiekti nepasiekiama ir pabėgti nuo to, nuo ko tiesiog neįmanoma. Pasidavė. O aš išgyvenau dar vieną naktį. Vis dar sugebu džaugtis, kad ten buvau ne aš...

Komentarai

enigmatic

Jei aš pats žinočiau atsakymą... Pabandyk. Užpildyti žodžiai kartais duoda daug daugiau, nei gyvenimo funkcijos su nežinomaisisais.

T_y_L_a

Jeigu galiu pasiūlyti, prašau. Bet turbūt tau tik žodžio nepakaks.

T_y_L_a

O ko reikia?

enigmatic

T_y_L_a rašė: Tai buvo pirmoji mano mintis. O dabar galvoju, kad palinkėsiu tau stiprybės.

enigmatic

T_y_L_a rašė: Šiandien ryte taip lijo. Nevisai pavasariškai, bet labai netoli iki to. Jeigu apie 3h buvai centre, turėjai matyti, kad Igulos bažnyčia, ir toji gatvė kylanti į kalną beveik rūko prarytos. Gražu, ar ne? Toks jausmas, lyg dangus būtų aksominis, ir tvirtai nebesilaikytų vietoje. Arba, šiaip įsivėlusi mažytė klaida. Mhm, net kvapą gniaužia, prisiminus.

enigmatic

EgzistencinisNerimas rašė:enigmatic rašė:Eik tu, argi verta švaistyti brangų laiką ir tuo labiau rašalą 😃

T_y_L_a

Tai buvo pirmoji mano mintis. O dabar galvoju, kad palinkėsiu tau stiprybės.

T_y_L_a

Šiandien ryte taip lijo. Nevisai pavasariškai, bet labai netoli iki to. Jeigu apie 3h buvai centre, turėjai matyti, kad Igulos bažnyčia, ir toji gatvė kylanti į kalną beveik rūko prarytos. Gražu, ar ne? Toks jausmas, lyg dangus būtų aksominis, ir tvirtai nebesilaikytų vietoje. Arba, šiaip įsivėlusi mažytė klaida. Mhm, net kvapą gniaužia, prisiminus.

EgzistencinisNerimas

enigmatic rašė:Eik tu, argi verta švaistyti brangų laiką ir tuo labiau rašalą 😃

enigmatic

Jasi rašė:mmm ooo kokios ryskios vaizdingos kasdieniskos mintys ;} turiu omeny ir labai idomu buvo pamatyt tavaji. omeni 😄

enigmatic

Eik tu, argi verta švaistyti brangų laiką ir tuo labiau rašalą 😃

Jasi

mmm ooo kokios ryskios vaizdingos kasdieniskos mintys ;} turiu omeny ir labai idomu buvo pamatyt tavaji. omeni 😄

EgzistencinisNerimas

Turėjau galvoj, abi akys

EgzistencinisNerimas

Mano akis nepakels. Ateisiu su printeriu kada 😃

ruko_muzika

Patarčiau Tčiau į Tačiau ištaisyti 😃 O šiajp taj... geraj parašyta 😃