
Keturiese + keturiese.
Skaitau knygą. Jaučiu gervių kamienus, pavirtusius kaklais, bestūgaujančus rudenio simfonijas. O už lango įkyriai spokso vis ta pati pageltusi virvė, susivijusi kilpon ir gaudanti blyškiais veidais nubėgusius raustelėjimus, prisiminus Tave.
Sunkumas. Kadagiais plakti ir jų neturėti. Geliančia šypsena palydžiu Marijos juoką, šiltai pratipenantį Barselonos gatvėmis. Pirštai kyla, plaštaka it rožė skleidžiasi - čiumpu sukerpėjusį vaiskios miražinės atminties ąsas, o jos lūžta. Molis trapus, Dovile, tai molis kaltas...
Pasigirsta pavargusio skambučio tonas. Nuprausia šaltu dušu, apkloja šalta rudens šalna, nusidriekusia per Tėvynę ir neleidžia užmigti.
Skerdienos - šaukia jie, o aš teatsiliepiu nuvytusia šypsena ir klausimu vitražuose žirglioju tolyn.
Vytis sakė, jog bus šilta diena. Melavo. Išvažiavo. Nukrito. Prisikėlė. Kodėl ne Kristus? Visi mes tokie, tik vainikai atšipę ir nėra galąstuvo - jie pas kitus, paskolins nė neprašant. Regiu purvą, byrantį nuo palapinės skvernų. Išdykėlė purtosi ir iškvėpia melioniškų laukų skaidrumą, įsispraudusį vaiskios rugpjūčio nakties pašonėje.
Sapnavau Giedrę. Masturbavau iki pamišimo, o kriokliai džiūsta. Nuogai prabėga antilopės supjaustytais vieškeliais, norėjau ir jų. Jų džiaugsmo, bekyšančio iš ausų lezgelių.
O Giedrė sako - bus blogai. Lauk ūdros. Arba audros. Atsisėdame ir laukiame. Servetėlėmis ir ašaromis nusėtame plote kepinamės. Eglišakiai kloja akių vokus, sunkina šviesos priėjimą, o aš žinau. Žinau ir tiek.
Prabėga jie visi keturiese. Kokteilių kruša degina smalingus juodus plaukus, kurie kabinasi į Tarifos ratus, lenda į šypsenos teritoriją. Tik tu vienas stovi ir šypsaisi, rodydamas pirštu - atsigręžk į Bilbao. Ten nuogakrūtė moteris nevalingai svyrinėja ir siūlo graikiškos arbatos su Berlyno paskoniu.
Išvėlėjau jos plaukus, padžioviau dar nė pavasario rytui neprabudus šeštą dieną Garfildo - Džefrio balkone.
O Tu, Tu stovi ir šypsaisi. It tikrumas, svajonių pasėliai ir nežinia viename, sugavusi žiurkę ties uodegos pabaiga, apjuosusi raudonu iki mėlynumo kaklaraiščiu. Ilgesingai tyli.
"Pasilik, labai prašau, bent keletą dienų. Aš jau dabar tavęs pasiilgau"...
Aš ir pasilikau.
.
Noriu pamesti kūną po Sigur Ros sąskambiais, kurių neišdrįstu paliesti iki šiol. Noriu, trokštu, it žvirblis. Ir matau jūsų visų keturių akis, stumiančias savęs link. Apkabinu, užmerkiu kiekvienam akis ir, susilieję tyloje į vieną draugystės kokteilį, tylime....

ŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪ ŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪ
Kai praeis psichozės ir baimė įsileisti į save prisiminimus, imsiuos darbo. Rašysiu tai, kas buvo. Bus.

Komentarai