
Lyjant.
Šiandien paryčiais, neskubant namais yriausi į savo erdvę. Lietus pakulnėmis trypė niekam nereikalingą, panaudotą, išnaudotą autobuso bilietą. Jis šoko, purtėsi, mėgino išsisukti, tačiau jam nepavyko. Suvyto, ir tižena pavirtęs, nuplaukė vandens srove kanalizacijos angos link.
Norėjosi pasakyti:
"nenustok lyti. Juk kvepia Cadizu, nors ten niekada nelijo...Lyk, sulyk taip, kad Barselona nusilenktų, o Porto vagys sulįstų po tiltais pasišildyti."
Nugvelbtų skausmą, kuris liko...Ne dėl tavęs - kvaitulingai silpna. Matyti probrėkšmais pakeltus inkarus aukštyn, nebesodinančių gilyn...
Šiandien paryčiais, kuomet pirkau nupigintus pomidorus, vėjas buvo pasislėpęs. Norėjau paklausti: kodėl...? Įtikink, kad tai buvo tiesa, jog neklydau. Berlyne alsuojant mirčiai į lūpas tu už medžio į skruostus šypsojais, kankinai...
Pabusti. Norisi savaime, nes šis sapnas man jau nebepatinka. Agonijos kvapais persmelktos pabaigos man nepatinka, nors jas ir pats piešiu.
Pabusti, netgi nepamiršti.
Negalima.
Nenorima.
- Žinojai, jog bus šūdina iki mėlynumo?
- Žinau -, sakei ir šypsojai į akių kampučius. Netikėjai.
- Žinojai, jog esi man svarbi...?
- Taip, manau, taip.
- Penki centai.
- Už ką, po šimts pypkių, juk nesusikeikiau? - nustembi.
- Bet nesi tikra. Tai dar baisiau. Duok penkis centus.
- Duosiu trisdešimt. Į priekį...
Sukaukši varnos snapas padebesiuos. O gal medžių šakose. Nesvarbu. Mintys juodos kaip ji. Ir nuprausti niekas nesiruošia.
Norėjau, jog lyti nenustotų. O dabar saulė šypsosi ties horizontu. Parazitė.
Pakylu nuo kėdės, užtraukiu aklinai užuolaidas ir laukiu praeities skambučio.
"labas, čia Pranas, primeni, tas pats, kuris rengia keliones į savą praeitį, taikomos 100 procentų nuolaidos labai to trokštantiems..."

Komentarai