Mėnulis
Paimu virvę ir bandau jos kilpą užmesti ant gelsvos plokščio Mėnulio briaunos.O jis tarsi tolsta nuo manęs,lyg jausdamas baimę būti dar kartą įskaudintu,lyg tikėdamas mano piktomis užmačiomis,kurių nėra.
Balsvas Mėnulio zenitas paskleidžia rūką ir netrukus panyra į debesų purslus."Pasislėpė nuo manęs",-pagalvojau.Kaip ir žmonės,kurių man taip trūksta...
Pabiro snaigių lietus.Padėjau šiurkščią virvę ant puraus sniego.Atsiguliau."Užklok mane,baltoji laime,ir palaidok mane gyvą".
Nebejaučiu pirštų,jie it suanglėję nuo žvarbios liepsnos.Perbraukiu ranka per savo skruostus ir suprantu,jog aš nykstu,pasitraukiu uš sunkaus gyvenimo žaidimo.
Snaigės,nuklojusios mano kūną:veidą,rankas,pilvą,jau nebetirpsta,,jos lieka šaltam ir stingdančiam miegui.Amžinybės ratas atsiveria naujam etapui.
Pramerkiu akis.Matau Mėnulį,ištiesusį man rankas ir kviečiantį apsižvalgyti po Paukščių Taką.Turiu pasirinkti tarp "taip" ir "ne".Neabejodamas sušnibždėjau drąsų "Taip" ir pajutau,jog neturiu lūpų.Nebeliko mano fizinio pavidalo,beliko tik dvasia,kurią visą gyvenimą stengiausi visiems parodyti ir kurios niekas nenorėjo nei matyti,nei pažinti...
Aš miriau.Bet neišnykau.
Žvelgiu į pasaulį mažyčio šunelio akimis.

Komentarai
taip, pritariu... tikraj labai faina... nzn ka cia bepsakyti... kol mus myli, tol mes nemirstame... bet nebutinai nemylimi turime mirti... stai ka galiu pridurti... 😃
enigmatic, kaip glazu. butu galima balsuot duociau 10 😃 nuostabu 😃
graziai parasei😃susigraudinau net...ikvepei snd kurybai mane😃