
O kaip gi?
Ir niekuomet nesupratau, is ko tas ilgesys susideda. Rodos, toks trapus, neapciuopiamas, taciu suglamzytas mintis apsivijes ir nejauciant vis atsiranda. Akiu, lupu, pirstu, blakstienu, trupiniu ant barzdos, izeidaus balso tono, garbanotu plauku, nutrintos skareles krastelio, rugines duonos, silto pieno ir mano draugu sirdis pasiilgta.
Man gera cia. Negaliu niekuo skustis. Negaliu nieko kaltinti. Pridirbau klaidu, tai teko ir gatveje pagyventi. O dabar, mat, ponas, lasisas edu, brendziu uzsigeriu, ikrus barstau...Gadina tie pinigai zmogu, zinau. Ir kazkur giliai noriu, kad butu taip, kaip buvo, kad nebutu atsitike taip, jog mano galvoje uzgimtu pinigu gaminimo masina. Kuomet iki paciu paryciu slaistydavausi gatveje neturedamas nieko, tik rytoju, dar kita diena ir save, skiautele tikejimo, buvo lengviau zmogiskaja prasme. Dabar esu priklausantis gyvenimui. Gyvenimui, kuriam noreciau dekoti kiekviena susikta prabegancia akimirka uz tai, jog pasiryzau ir isbegau ten, kur visuomet troskau.
Barselona...Taip saldziai tariu kiekviena karta si zodi, jog suprantu ilgesi esanti beverciu pries jega, kuria savyje talpina Miestas Barcelona. Miestas, kuriame as esu.
Saule, metro begiu cypimas, ispanisku zodziu nuoplaisos berytmetinejant, dusinantis karstis tvankiomis pavakaremis, keramikines plyteles lovos link, drasos jausmas pries kiekviena skersveji, tapimas ir buvimas - cia.
Jei viskas taip ir toliau, rugseji paatostogausiu Lietuvoje. Kokias kelias dienas, o gal ir visa savaite. Nezinau, kiek sugebesiu nepasiilgti Barselonos. Penkioms dienoms isvaziavus pas draugus i Valencia, buvo sunku. Kazkokia nepaaiskinama priklausomybe.
Ir noresiu apkabinti Jus, Neringa, Ingrida, Makstuke, Inga, Juliau, Nerijau, Giedre, Evelina, Mama ir Teti.
O dabar labanaktis. Einu kvepuoti pavakario ramybe.
Edvinas.

Komentarai