
O mūsų buvo dvylika (foto)
Nida savo žavesiu priminė tą žaliaplaukę, vos bebundančią iš gilaus sapno, kokią aš ją regėjau pavasariui žiovaujant ir rąžantis laukuose didžiuliais gaivos pliūpsniais.
Tik jūra kitokia. Ji visuomet skirtingai ošia ir įmantriausias kalbas sako. O aš ją girdžiu. Apsikabinome, supomės ir šnekėjome apie prabėgusius metus ir išsipildančius lūkesčius. Ji suprato. Nurimau.
O mūsų buvo dvylika. Visi po kelionių, pilni iš vidaus, ir rieškučiose belaikantys mikroskopinius pasaulius, jau nebetalpančius nė į kišenes, nė į širdis, kur svajonės ir tolimųjų kraštų kvapai suka lizdus. Ispanija...Mano Ispanija...Papūstžandė Prancūzija, liaunoji Italija, Bulgarija, Ukraina, Jugoslavija...Visos jūs tilpote Nidoje, žaidėte smėliu ir mūsų mintimis, statėte ateinančių žingsnių autostradas.
Mūsų buvo dvylika. Juokėmės. Ir būsime drauge. Tol, kol mūsų klubas gyvuos, tol, kol užteks ryžto žiūrėti vienas kitam į akis ir nemeluojant, nieko neslepiant ištarti:
"Žinai, mėgstu kelionę, mėgstu..."
ps - "Kokios gėlės tau gražiausios?"
"Bananai. Padovanok man kekę lauko bananų".
Ramios arbatos. Ten kažkas slepiasi? O, taip. Mūsų akys, kuriose - visas Pasaulis.













Komentarai
O gal veikėjai priminė mus? Ne į temą ir ne į tvorą, bet šnekate, gražu. Nu.
Priminė du veikėjus, Zomberą ir kažkokį Pš... ar Pč... Krč, ne į temą.