
O Turkijoje skraido begemotai.
Dažnai kartus skonis ant liežuvio galo toks ir lieka. O mąstant pozityviai - imi ir tai pamėgi. Skanauji ir džiaugiesi, glušai kiaulės akimis spoksodamas į rudenėjančius klevus, jog geriau ir būti negali. O jie kraujuoja, krenta verpetuodami tau po kojomis, rytais, dar neprakrapštytomis akimis šlepsint į universitetą. Žiūrėk, netyčia ir su tapkėmis išėjai ar palikai smegenus virtuvėje, puode...
Anądien mačiau tave. Nežinau, nežinau kodėl, tačiau taip ir nuėmė visą kūną. Tą akimirką lyg elektra nupurtė - ką aš praradau?... Norėjosi šokti kūlversčiu iš autobuso, girebti už nedrąsios alkūnės ir tiesog ištarti: "Drauge, kaip gyveni?"... Tai lydi dar dabar. Tarsi kartėlio šleifas, besitęsiantis iš dienos į dieną. Mintyse smegenų labirintuose pasiklydo kirminas, graužiantis "Kodėl taip...?". Kas brangu - tas lieka amžinai, kad ir kas beatsitiktų, tu juk žinai... Kad ir kas beatsitiktų, kaip ir tu pasakytum...
O aš einu toliau. Pamečiau ir batus, padovanotus mano širdžiai. Skauda. Ir tebūnie suklupsiantys nevaldomai visi tie, kurie sako, jog laikas gydo žaizdas, jog laikas užpusto smėlio granulėmis prisiminimus. Ką jauti širdimi, ką pajauti visu savimi - neužmirštama. Niekada niekada...
O bėgant žaismingomis betoninėmis plytelėmis išklotu gyvenimu atrandi, jog galima pasirinkti ir kitą kelią. Kad kaip ir šiandien - Turkija. Kuo ji prastesnė lietuvišką žiemą, nei vasaros spinduliais besilepinančią vasarą?.. Ir nesvarbu, jog nemokamai. Dar labaiu nesąlygoja, jog vėl su kuprine ant pečiu - tai man leidžia daug ką suprasti. Keliaudamas savo kojomis kitų žemėmis atrandu save. Kvėpuoju veržliau, gyvenu įjungęs penktą pavarą. Tranzuoti yra gerai...
Ir vėl prieš akis iškylą tavo skaudus dėbtelėtas žvilgsnis. Jame nebuvo pykčio, mačiau. Regiu ir dabar. Tik bandytas užslėpti klausimas - kodėl taip... Žinau, jog nė vienas iš mūsų nenorėjome to kelio, kuriuo teko nukulniuoti. Imkite žeberklą ir nužudykite mano naivumą. Tada mėnesiena verks krauju iš mano numirusios dalies lūpų...
Nežinau, kur einu, nežinau, ko noriu. Ir nežinau, kur atsidursiu. Tačiau jaučiu, jog augu. Palmės šaka dabar ne virš manęs plėvesuoja, o ties mano nosies galiuku. Pasistūmėjome į priekį? O, taip.
O Turkijoje skraido begemotai... Prižadu, pagausiu jums po vieną, mano brangiausi žmonės... jei nenuvirsiu - atgal į griuvėsius arba į prikakotą gyvenimiškų srutų duobę...

Komentarai
O del nosies - tai subinen giliai giliai reikia spirt...
E, del praeities - turi praeiti kur kas daugiau laiko....deja, bet... Sunku matyti, kaip tu sitaip.... I, skaiciau, kad noresi pasipleskinti.. 😄 Galesiu buti tavo asmeninis plaukuosenininkas? 😄 Plz plz! 🎁 Bigimotai.. ;> Ciur man dvieju raiks! ;X
Čia labai jautrūs mano asmenybės susitrejinimo - susinosinimo reikalai, papasakosiu tau asmeniškai. Ir pačiupinėti galėsi 😘 Nea, radau tik 2 štukas, tai tris bokalus alaus nusipirkau ir pyst - nebeliko 🎁 O publika pamatys tavo kitojį grožį, oij pamatys, galėsiu per skype tau parodyti kokį, ne ką prastesnį 😘 Na, o Adamkus kaip Adamkus. Paprastesnis, nei per teliką. Ir jo ranka kažkokia šalta, o man ir taip šalta buvo 😅 . O tas jo posakis, kurį aš itin dažnai vartoju ("reiškias, kaip sakant"), išties labai lipnus - po pokalbio (nu koks ten pokalbis - 5 - 6 sakiniai) tik tai ir teliko mano galvoje 😘
Nu tai sakykis, kas čia per reikalai su nosim? Žinai, nereagavau, nes galvojau, jog ir vėl kažką neaiškiai su savim pradėjai burbėt. 😘 Gal netyčia radai 5 štukas ir pasidarei nosies operaciją, kurios nereikia? 😘 Fak, kaip man dabar gyvent reiks, kai to nuostabybiško mano nuostabaus grožio atsiskleidimo publika nepamatys? 😄😄😄 Beje, taip ir likau nesupratus dėl to Adamkaus. Kokia proga?
Aha, papleškavosiu tave pro visus galus 😘 Blem, tu dėl nosies nesureagavai, norėjau kaip nors tave apibrudinti. Na, o tai ką, aš ne sena tarka? Ne senas krienas ir paškustva viename? Trejybė visa, ble. O pristatymas taigi rytoj. Deja, pagailėjau tavęs ir neįdėjau tos tavo tobulosios nuotraukos. Dar kartą pasakykime: deja. Šiandien prieš inauguracija padariau visa presentation'ą. Žinai, gavosi nuostabus. Tavo ten 4 fotkės bus.
Aha, anais laikais. Kaip sovietmečio bobučių graudenimai nuskambėjo. Nepamiršk savo pažado - šis savaitgalis man pusiau laisvas. Vieną dieną apsipirkinėjimai ir tai, ką prižadėjau sau padaryti, o kitą dieną - mano atvaizdėlius pleškinsi, jei galimybių bus, aišku. Beje, kaip pristatymas? Ar vis dar yra galimybė man savo foto pakeist? 😘
I, vis liečiu ir liečiu savo nosį - jis kasdien vis labiau krypsta. Man neramu. Ai, skauda, nebeskauda - kažkaip man jau vienodai pasidarę, tik va po tos tariamos kaktomušos su praeitimi tai sugėlė, kad matai, kuris laikas neapsiraminu. [ o žinojai, kad beęgemotiena labai skani? Neragavau, bet numanau, kad taip turėtų būti.] Aiįšku, kur tau nebus graži foto, kai tuomet tu mane nufotografavai čia 😘 Anais laikais....
Dabartis yra mūšio laukas tarp praeities ir ateities. Praeitis stipresnė - ji jau buvo, o buvusių brangių dalykų nesinori pastatyti į Prisiminimų lentyną, kur viskas nekrutinama sudūla ir tampa mūsų vertybių ir grožio viduje dalimi. Skauda, bet tai, kas buvo ankščiau, nebėra taip pat dabartyje. Į lentyną ir nusišypsot, nes ten bus su visam. O kodėl turėtum nuvirsti į visą tą mėšlą? Kas tau išvis leis? Ir išvis, jau prisižadėjai begemotienos su sparneliais parvežti - niekur tu nevirsi. Beje, fajnia fotkee lijabaj ;>>~~~~~~
Ok, apsimesiu. Db jau geriau? Gerai, tamsta, nykstu is cia, ir leidziu Jums ramiai gyventi.
Bent jau apsimesk, jog stengiesi rašyti be klaidų. Aš nepykstu, tiesiog man neviltį kelia tokie komentarai, kaip tavo pastarasis.
As suparatu, tiesiog norejau tai pasaky. Nerikia jau taip pykti.
Sušikta foto. Ne jos grožyje esmė.
Grazi foto.