Statyk ir pastatysi.Tik nerestauruok.
Mintys krenta it riebalingi lašai ant sustingusio grindinio, o apsikabinusios jį akimirksniui, vėl išsiskiria ir kūlvirsčiais rieda į pakampes.
Šalta.Viduje, taip drebulingai, ir jokia zylė už lango ar ugnelė ant namo stogo atbrailos nenumes pirštinių širdžiai.
Tavo siluetas, su apdriskusiais pakraštėliais ir gerokai mažesnis už tave, praslinko priešais mane, ir, tarsi norėdamas visiškai išnykti nežinomybėje, nusiplėšė kojas ir švystelėjo man pro kairįjį petį tiesiai į Saulę.
Kažkas atsitiko ne taip, kaip buvau nufilmavęs: mano mintys ėmė paskubomis lįsti į šešėlio ertmę tavo plaštakoje. Didžioji gyvenimo mįslė dar iškišo vandeningą akį, mirktelėjo ir galiausiai dingo ten, kur niekuomet aš jos nesugalvočiau ieškoti.
Atsiremiu į šaltą betoninę sieną, alkūnėmis braižydamas orą, pamažu sukniumbu ant sakuotų medinių grindų. Sumedėjusiais pirštų galais liečiu lipnų gyvenimą, įsikniaubusį į mane, glostau jo plaukus. Akimirksniui dar labiau pajaučiu, jog visos mano likimą laikančios grindys pamažu išnyksta, o lūpų raudonyje šmesteli ironiška šypsena...
Nebelis. Nei pagarba, nei skausmu, nei kūnai nebesusijungs paslaptingam pavydo šokiui. Tu suvalgei visa dar tuomet, kai to turėjo užtekti dar tuomet, kai visos žvaigždės bus surūdijusios, kol visos upės būtų sutekėjusios į vieną tašką, o svajonės pavirtusios į mažytes ar gigantiškas legendas. Man negaila.
Jis vaikščios keliais, bet niekuomet nepasiklys sentimentų raizgalynėje, nes rankoje laikys fakelą, apšviečiantį akis. Jis sėdės vienas ant bedugnės krašto, tačiau mintyse mūsų bus keturi. Tavęs ten nebus, nors matysi save idiliško paveikslo plokštėje. Tai bus tik tavo iliuzija, tavo galvoje įsisamoninta neteisinga tiesa.
Jis statys stiklines svajonių pilis. Krušos gabalai, liepsnojantys žodžiai, mirties alsavimas jas griaus ir griaus, kartoninės, pigios mintys bandys įsibrauti. Sugrius.Nebeliks. Ir jis statys iš naujo vėl ir vėl. Bet ne taip pat ir ne tą patį ką vakar, užvakar... Valandų raizgalynė susisuks į vieną gumulą, tačiau jos apsikabinusios atsineš vis kitus veidus.
Ir jis tarė:
" Nerestauruosiu stiklinių svajonių pilių". Tikrai neverta".

Komentarai
...ko tikėjausi? Pati nežianu ko... tikėjausi pykčio ir įsiučio... tikėjausi smugio per veidą... tikėjausi vienatvės... bet vis vien maniau, kad tu mane pažįsti tiek, kad žinotum, kas aš ištiesų esu...
Tu man atsakyk - o KO TU TIKĖJAISI???
..ne tokia aš kavilutė, pats juk žinai, kad būčiau nesupratus, ką dabar apie mane galvoji... bet tai ir skaudžiausia, kad tu taip apie mane pakeitei nuomonę...
Aš taip negaliu.Aš šiandien daug pasakiau,iš ko galėjai daug ką suprasti...
...pasmerkimo ir paniekos... o ne tylaus tavo skausmo...
Bet Ašra, tu tiesiog negali dabar taip kalbėti, iš tikrųjų tai yra nesąžininga. O ko tu tikėjaisi...?
...ir nėra nieko, ko Aušra neatsimintų...
Misantropia, tyla visuomet geriausia. Ir nuostabiausia,kai draugai lieka nešališki, kas būna labai retai. Todėl ir vertinu tave kaip asmenybę, žmogų, kuris supranta, kaip yra iš tiesų. Naoha, taip nėra,kaip tu manai. Mano širdyje buvai ir būsi, nors man ir skaudu. Dabar. Tai praeis. Po savaičių, mėnesių. Kaip aš sakau (ir kas yra gryna tiesa) : "Nėra nieko, ko Edvis nepamirštų...".
Eisim pasivaikščiot..
...be žodžių... tyla, šiuo atveju geriau abu jūs man brangūs kažkuo
...ir kodėl tu su manim taip elgiesi?..