Tūstančiai kryžių ant mano kalvos (papildyta) + dar.

Sekmadienio rytas... Nuprausti nakties langai žybčioja kalbinami saulės. O daugiau viskas sustingę. Legarto miegas visur aplinkui.
Akyse kažkodėl raibuliuoja kryžiai. Tūkstančiai medinių, kreivų ir pašinuotų mirties pranašų stovi ant kalvos. Debesys, plaukdami mėlynai pilka, tamstelėjusia padange, rodos, sustoja ties jais, perbraukia keturkampes kryžių galvas ir vėl, nekeisdami maršruto, vis, greityn, liūliuoja tolyn... Karts nuo karto, jie nugriūna. Dangaus verpetai, it motinos rankomis, rodos, juos pakelia, it angelus, suklupusius ir nerandančius savyje jėgų atsistoti ir praustis toliau - gyvenimo duše.

https://www.interfaithmarianpilgrimages.com/media/images/moonrise_cross2.jpg

O balsas šalimais - kaip tie debesys. Jis taipogi kaltina mėnulį. Nes tai - ne mūsų kaltė, kad taip trumpai šiąnakt drąsino kalvą ir tūkstančius kryžių mano galvoje.
Po kiekvienu stipriai įbestu į šaltą, sustabarėjusią žemę kryžiumi palaidotos guli mintys. Užmirštos, supuvusios, tvaiku pasklidusios po visą gyvenimą, dėl to aitraus jų kvapo nejauti nei aš, nei tu. Kitos, atsigulusios ir užsiklojusios grumstais - jaunos. Būna, reinkarnuojasi. Tuomet šoka tango su gyvosiomis ir meluoja pačios sau, lyg neatsimindamos, kas jos yra iš tiesų. Svaigiame šokio sukūryje netikėtai pakiša koja ir jau kartu griūna dviese. Ir nebeatsikelia. Kapų, kaip ir kryžių - tūkstančiai. Daugelyje iš jų guli dviese, keturiese, susikabinusios kairiosiomis rankomis ir su sulaužytomis kojomis.
Kuomet šią kalvą nuokloja mėnesienos šviesa, ryškesnė, nei šią naktį, gali išvysti baltas skraistes, judančias kairiąja kryptimi, ratu. Tarsi šokdamos ritualinį šokį, geria mano, jų Dievo kraują. Salsvą nuo gyvenimo poreikio, aprūdijusį nuo praeities. Taurė po taurės kyla paliegusiomis rankomis link purvino dangaus, bedantėse ir nieko nereiškiančiose burnose pasigirsta vėjo ūžesiai, susipynę su pušų kvapo skausmu, kol galiausiai viskas nutyla, kuomet eilinė paauksuota taurė lieka tuščia. Ir taip kiekvieną naktį, kuomet pilnatis apšviečia mano kalvą...
Ir staiga - nieko nebelieka. Kapai miega, niūniuoja savo maldas, dangus plaukia savais keliais, rodos, jog viso to nebuvo. Jie nežino. Tačiau aš jaučiu. Manyje gyvasties vis mažiau ir mažiau. Rodos, jog boluojančio rūko miraže skęstu, bandau kabintis, tačiau niekas nepadeda - priešingai - kaulėtais pirštais stumia gilyn, o išnirusią galvą dengia eglišakiais. Lyg laidodami mane. Tūkstantąjį kartą. Nenoriu pasiduoti, tačiau žudikės mintys pasiryžusios paaukoti visus kryžius vardan išnykimo. Mano, ne jų.
Kuomet pasisotinusios, sugulusios, trumpam nurimusios, rymau šios kalvos pašonėje ir ilgesingai laukiu pasirodant sekančios pilnaties...

Tarp mėnulio properšų karts nuo karto sutinku Tave. Moki skaudinti labiau, nei realios personos ir tamsoje žybčiojančių dalgių ašmenys. Sugriebusi švelnia ranka pečius, stumi žemyn,o aš, parklupęs, bučiuoju Tavo kojas. Meile, nereikia...
Nereikia nieko, kas skaudžiau už Tave. Nors trokštu burnoje dar kartą pajausti savo kūną, kraujuoti iš vidaus, kuomet erškėtrožės, pasėtos Tavo sopulių, ima kerotis manyje. Plešia viską, veržiasi į priekį, be gailesčio. Su laiku vis labiau skauda, aš nenurimstu... Kodėl ne atvirkščiai?...
Tuomet guliu. Išniekintas gyvenimo neteisybės ir neturintis strėlių, negalintis persmeigti juodų varnų, sukančių ratus virš mano leisgyvio kūno ir laukiančių maitos, negalintis leisti sau lengviau numirti... Rankomis gniaužiantis sudėtingai sunkias saujas smėlio, sugebančio pabėgti. O aš negaliu, negaliu nuo tavęs...

https://www.ironagetheatre.org/pictures/blood.jpg

Raudonais batais žygiuoji man per akis, vis labiau klimpdama į sielos ašaras, bet tau negaila. Užtikrintai žinai, jog mintys miega, dabar tavo eilė, tavo juodoji puota. Tu - didžioji Motina, mano kalvos deivė, Mintis, Vienintelė. Čia ir dabar.
Mirčiau, bet priverti mane gyventi. Skausmu, nors nesi reali. Dėl to dar labiau smogi, tai Tavo kardas, Tavo privalumas, lengvai slystantis mano gyvenimu pulsuojančiomis venomis vos perpjaudamas minkštą ir virpančią nuo laukimo odą.

https://www.deep_heart.blogger.com.br/Blood_Cross.jpg

Dangus šoka su tavimi. Debesų masyvai įsipina tavo plaukuose. Tokia tu dar gražesnė. Tu ideali. Nes sugebi kankinti ir priverti mane trokšti išgerti rytojaus. Paragauti sūraus nuo ašarų rudeninės audros lietaus. Begriūnant ant aštrių likimo skrupulingai nudailintų akmenų ir jaučiant susmingant kiekvieną briauną, be pasipriešinimo, į mano kūną... Norėti žaisti su peiliu viliojančiai rizikingą žaidimą - "mirtis ar gyvenimas".

https://i14.photobucket.com/albums/a350/monkeydog100/vamps%20and%20cool%20stuff/bloodlust2.jpg

Matau, šypsaisi. Juokiesi taip, jog kalvoje nerimąstingai nubunda susivėlusiais plaukais mintys ir pamažu išnyksti. Užleidi joms sceną, pasitraukdama ir vėl sugrįšianti tuomet, kai kapai bus užgesinti besileidžiančios pilnaties vaizdinio, kuomet, žinai, vėl kniūbsčias pasitiksiu...

Aš krentu, nes neturiu sparnų...
Tu skrendi, nors tavo - netikri.
Aš galiu nuskęsti lietuje,
Tu gali išgelbėti mane...

https://www.geocities.com/goth501/horrorgirls/blood.JPG
________________________________________ __________________________
O dabar vienam asmeniui.
Dieve, pagaliau pati susivokei. Paskutiniu sakiniu.
Gerai, dėdama šitas blevyzgas, ką norėjai pasiekti? Kad visi pamatytų, kokia tu kankinė, kokia nelaiminga,o Enigmatic yra paskutinis svolačius? Kad žinotum, kaip man nuo to nusispjauti...
Kokia tu neleiaminga. Kokia tu visų skaudinama, o kai kitiems ant galvų prišiki ir dar tą šūdą patrini, kad labiau išsimozotų, vadini "netyčiniu įskaudinimu".
Dabar grubiau, nes kitaip man jau nebeišeina.
Aš pisausi visą naktį man to nežinant? Būčiau suvalgęs visus pasilinksminimus, jei BŪČIAU ŽINOJĘS. Bet buvaui idiotas - avinėlis, kuris galvojo, kad daug kalbi, bet jei MYLI, girdi, JEI MYLI, nesilegs taip. Aš prišikau.
Toliau. Kai man viskas griuvo, išėjau su tavimi AIŠKIAI pasakęs, kad tik DRAUGAI, jog nieko ir niekada tarp mūsų daugiau nebebus/ Aš tavęs klausiau, ar tu įsitikinusi tuo, ką darome tūkstančius kartų. Tuomet net neabejojai. Žinai, tikėjau, bet tuomet, kai palikai mane stovėti viduryje miesto ir liepusi susikrauti daiktus iki aštuntos valandos vakaro ir tau visiškai nerūpėjo, ką aš darysiu, kažkaip nesistebėjau.
O dabar, šiuo metu, pisiesi su trimis. Nežinau, gal baigei ar taip ir nebuvai. Galėjai nerašyti to esames, lyg man rūpėtų ,kur tu esi.
BUVOME draugai. Kiek kartų tu tai griovei? Aš irgi žmogus. Man užtenka.
Užteko daugybės kartų, kai norėjai nusižudyti. Ir su kiekvienu kartų aš jaučiausi vis labiau kaltas. Ar įsivaizduoji, ką išgyvenau, kuomet važiavau pas tavę irį mintyse meldžiaui, kad tik nebūtum dar mirusi? Kaip mintyse galvojau, ką darysiu, kaip tave atgaivinsiu.
Nemylėdamas aš tau daug daviau. Nes tuos mėnesius buvai mano gydytoja. O aš buvau tavo gyvenimo santechnikas. Dabar metu visus įrankius žemės, nes man užtyenka. Nepabaisgsiu to, ką pradėjau. Nes užtenka.
Matai kitų "nusikaltimus", bet po velnių, atsisuk į save ir pagaliau suprask, kad jei žmonjės nuo tavęs nusisuka jei VISI nuo tavęs nusisuka, kažkiek kalta esi pati.
Nemyliu ir niekada nebūsiu su tavim ar tavo. Jau nežinau kokiais tau žodžiais tai sakyti, kad pagaliau tai suvoktum,
Ir daugiau No comment.

Komentarai

Misantropia

Edvi, Edvi, nebežinau ką tau ir sakyti, viską jau pasakiau. Laikykis žmogiau. Ir prisimink, ką tau sakiau... jei prisiminsi bent ką nors ir tai gerai...

keturkampas_nulis

Ech, atpažinau kelias ir savo baimes. Bet nuo to nei tau, nei man nėra jokios naudos ar nenaudos. Ir vistiek siūlyčiau pamiršti neapykantą, tą pyktį, kuriuo kraujuoji, tiesiog nusisuk, nekaltindamas, neironizuodamas ir pamiršdamas skaudulius - per ilgai tampoma guma suplyšta ir skaudžiai trenkia per nagus, geriau tiesiog paleisti.

ruko_muzika

Labai jau kruvinas ir juodas dienorastis. O pabaiga, idomu, ar interpretavau teisingai... Aj, nevermind...

no_more_again

Zodziu, cia skaitykit, aks netingyt, sorry as tyngiu, bet paveiksliukai ydomus