
Tranzu po Europą. 3 dalis.

Smagiai švietė saulė tą popietę. Nors ir pedantiškai nekenčiu sekmadienių, tačiau tas buvo vienas iš tų, kurį saugoju savyje iki šiol. Pati atmosfera - naujos saulės perspektyva. Naujo vėjo gūsis. Kiekvieną kartą kažką brangaus palikdamas, kažkur toli būdamas nuo savo namų, suprantu daugybę gyvenimiškų tiesų. Kaip ir tuomet supratau, jog galima mylėti žmones, kuriuos mačiau vos keletą akimirkų. Tiesiog pajauti - "savas švainė". Virga, Eglė, Vytautas, Tadas, ypač Rūta, su kuria bendraujame nuosekliai iki šiol - nuostabūs žmonės. Kaip trumpai susiformavusios ir egzistavusios šeimos statistiniai vienetai - kievienas iš jų savaip žmogus. Ir tą sekmadienio saulėtą, tačiau žvarbokai vėsią popietę buvau tikras, jog kai kuriuos iš jų matau paskutinį kartą.
Reikėjo kilti. Paviršutiniškai prieš išsivertusias akis (o sunkiai, bent jau manyje) atsisveikinę, su geriausiu draugu V patraukėme siauru keliuku žemyn, vedančiu už Taize bendruomenės ribų. Keistas jausmas, apsivoliojęs, apsitrynęs, vis dar iškyla kartkartėmis į paviršių ir šiomis dienomis.

Pėdinome stačiu šlaitu žemyn, pečius irzliai trynė apysunkės kuprinės, kuomet ranką kilst - mašina stop. Pati pirmoji. Ir ką aš pamačiau? Ogi žmogų, kurį išskyriau iš tūkstantinės minios vos tik atvykęs į Taize miestelį. Žilagalvė vidutinio amžiaus moteriškė, ypatingai reto grožio, buvo pastebėta vienos vakarienes metu, bedalinant maistą. Kitą pavakarę, pabėgęs nuo visų, po varpo kupolu štai ką parašiau:
"Žili plaukai senos moters saujoje. Milijonai gyvenimo išvagotų greitkelių su savomis istorijomis. Akys, rodos, įsispraudusios tarp nuoskaudų, žvelgia į blausias, saulės kepinamas tolumas, priglaudusias išgąstingai susikūprinusius topolius, tarp smėlio granulių paliktas pėdas, kažkieno pakeltą ir vėl pamestą akmenį šalikelėje... Tačiau dabar virš jos - varinis varpas. Verksmingi dūžiai seniai nutilę, tiesiog ištirpo atsimušę į namų stogus, nualintus lietaus tango ir pradingusius ramiai besiilsinčios storulės vasaros platybėse.
Juoda ir balta. Prasilenkia, susiliečia rankomis. Įvyksta mainai. Truputis žmoniškumo lieka kitoje saujoje. Ta neįregima dalis, kurios trūko tūkstančius dienų, alsuojančių šalčiu naktų ar pusdienių, kuomet nenori žinoti nei kur esi, nei kas esi. Tuomet potyris tas pats, kaip žilagalvei stovint varinio varpo skliautų apsuptyje. Dūžiai, paliečiantys kiekvieną iš mūsų ir atiduodantys tai, ko kažkam trūksta. Paimk. Kaip ir ji, senyva moteris, laikanti saujoje žilus plaukus ir dabar turėsiančią palėpę kiekviename iš mūsų. Taize pro kito žmogaus vartus įveda į ekstazę. Įeik. Kaip ir ji, senyva moteris, laikanti saujoje žilus plaukus ir dabar turėsiančią pasaulį savyje ir kiekviename iš mūsų, stovinčių ant Taize kalvos..."
Keistas jausmas.
Įlipome į mašiną, Vytis nepatingėjo pasirodyti kaip tikra lietuviška kiaulė užmesdamas tam tikrų replikų ir nušveisdamas sausainių pakelio "įdeklą" į pagriovį tiesiai prieš moteriškės akis.
Kažkaip nuo pat pirmų akimirkų ėmiau save keikti, jog fotoaparato akumuliatorius numiro dar savaitės viduryje. Juk visuomet noriu išsaugoti akimirkas. Taigi ji, žila furgoniuko vairuotoja, mus iškart pakvietė į vidų. Jaučiausi tarsi būčiau sutikęs seniai bematytą gerą pažįstamą.

Na, dardame į Vokietiją. Tiesiai šviesiai - penki šimtai kilometrų, pavakarys, ir mes jau būsime ties Freiburgu. Su moteraite pradėjome pliotkinti apie viską. Galiausiai, kai jau įsišnekėjome iki to, kad liežuvis karo ir nebetilpo vidun burnos, ėmiau gasdinti, kad niekada nepasitikėtų lietuviais. Papasakojau keletą istorijų iš praeitų apsilankymų Taize miestelyje, kuomet pažįstami lietuviai apsivogė už 16 tūkstančių eurų, kiti pavogė panaudotą siurblį, kurį vežė mamai lauktuvių namo, trečias vogė viską, ką rado savo kelyje: dantų šepetukus, rankšluosčius, apatinius...Matyt, kleptomanas. Dar kiti, pasinaudoję malonaus senyvo vyro gerumu ir likę jo mašinoje, kol tas apsipirkinėjo prekybos centre, nuvarė ją, sudaužę ir įvarė į pievą, kur ganėsi baltosios Taaize apylinkių karvės... Ji negalėjo patikėti. Ir tuo pačiu pridūrė, kad mumis kažkodėl pasitiki nuo pat pirmos akimirkos. Taip pat pridūrė, jog kiekviena valstybė turi savo minusų. Kaip vokietei, jei gėda už savo šalį dėl to, kad vokiečiai yra labai centruoti į save. Jei turi daugiau pinigų - tai tu esi viskas, o visi kiti - niekas.
Artėjant mūsų bendros kelionės pabaigai, užrašėme ant lapuko savo vardus, kurie jai pasirodė keistai neįkandami ištarti, buvome išlaipinti patogioje toliau tranzuoti vietoje, šiltai apkabinti (aš jai tuomet užlipau ant kojos, ir dar du kartus iš eilės ) bei nuoširdžiai atsisveikinome. Tuomet norėjau nusipiešti kaip nors fotiką ir padaryti "klik". Šūdas. Keliaujame toliau.
Prasibezdėję ir truputį paskanavę skalsiu dūmu, pajudėjome link kelio.
Teko pastovėti net dešimtį minučių. Likimas iš mūsų tyčiojasi? Negana to, sustojo vėl moterys. Wow, gerai, ir dar jaunos merginos. Mano truputį smegenų sistemai buvo sudėtinga suvokti faktą, jog jos VOKIETĖS, bet GRAŽIOS. O viena YPAČ. Po dviejų minučių kelionės sužinojau, kad turi kakalį. Blogai jai Su jomis laukė apie 200 kilometrų kelias iki Heidelbergo. Pokštavom, šmaikštavome, tyčiojomės iš Tokio Hotel bei klausėmės, nes viena iš merginų buvo didi jų fanė. Kas gali būti geriau: šiltas pavakarys, keliauji su dviem mielom panyčkom kažkur Vokietijos Bavarijos žemėje, juokiesi ir klausaisi (pagaliau) to, kas miela ausiai, bei pašonėje - draugų draugas, kuris tuomet klausė "Edvi, kodėl tu dabar taip šypsaisi?" "Todėl, kad dabar labai labai gera. Jaučiuosi laimingas. Ir žinai, V, jaučiu, kad myliu gyvenimą. Keista" - atsakiau.

Kairėje kelio pašonėje pūpsojo milžiniški kalnai, kuriuose šniokštė lietus, o mes mėgavomės saulės properšomis ir šilstelėjusia drėgme.
Po geros valandos kelio mums su Vyčiu ėmė kirbėti mintis, jog mūsų vairuotoja lesbietė. Kai jos pakalusėme, ar ji vieniša, ji kažką užvėmė apie merginas. Kuomet sukome su jos drauge kalbas apie jos santykius su kažkur paliktu ir vietos nerandančiu jos kakalius, ji kliedėjo apie merginas. Susižvalgėme su V. "Blem, o kas būtų, jei paklaustume, ar ji lesbietė? Prikolas, mus Vokietijos platybėse važnyčioja nuostabi moteraitė!" Bet smagu, kad to nepadarėme - pasirodo, ji nelabai kaip moka anglų ir dažnai maišo žodžius, net elementariausius...
Išlipome iš mašinos po kelių valandų puikios kelionės. Dar nebuvo vėlus metas, apie 8 vakaro, o mus buvo pagavęs azartas - per trumutį pusdienį nukeliavome apie 600 kilometrų! Tuomet nieko nelaukę, kūlvirsčiomis bėgome į tranzavimo vietą. Susiradę kaip ir neblogą pakrūmę, įsitaisėme tenai.
Man rodos, jog tuomet atrodėme kaip pakelės kekšės. Šiek tiek apsvaigę nuo kelionės nuovargio, pradėjome snarglėtis. Piriot visi skanumynai iš nosies į visas šalis! Šniurkščiojome, negana to, kosėjome, apsiblausę - kodėl ne gatvinės Vokietijos plaštakės? Matyt nenustebsite, jei pasakysiu, jog tuomet mums tranzuoti pasidarė sudėtingiau. Nestojo niekas. Kokią valandą.
Kuomet apsiniaukė tamsa aplink tiek, kad buvo sunku įžvelgti mūsų žavumą, sustojo vyrukas. Bent jau man pasirodė kažkoks keistas. Pavežė tik apie 60 kilometrų - nei gėdos, nei sarmatos... Per visą kelią surezgėme geriausiu atveju penkis sakinius - man kilo temperatūra, V snarglėjosi, o ir nebuvo noro bendrauti su iki šleikštulio niūriu žmogumi.
Vėl ant kojų ties Darmstadu. Buvo apie pusė dešimtos. Na, galvoju, reikia keliauti toliau, nes nesiruošiau nakvoti degalinėje. O vieta pasitaikė tokia, jog mašinos buvo ne itin populiarus dalykas. Sėdėjome, sirguliavome, bet pokštavome. Šaizė, niekas nestoja, nes faktiškai nėra kam. Vienam diedui nusimyžus tiesiai prieš mūsų akis (aš to matyti TIKRAI nenorėjau), link mūsų patraukė apyjaunis vyras. Priėjo ir paklausė, ar nenorėtume su juo keliauti į Dresdeną. Apžiūrėję žemėlapį ir supratę, jog mums nepakeliui, truputį nusivylėme. Atrodė draugiškas žmogelis.
O po to sekė pogas mašinų stovėjimo aikštelėje. Truputį padurniavę ir vokiečiams pasirodę dar didesni strangers, išėjome į miškus. Ne grybauti, nes buvo jau per tamsu, o ieškoti, kur galėtume pailsinti savo nuostabias asmenybes. Teradom tiktai bulvių lauką... O ką, mes neuždirbame, kad mums netiktų ir ten? Tarp bulvių, lyg šernai, ir pasistatėm laikinus namus. Ant kažkokių grumstų...
Ryte, praplėsęs akis ir pabandęs pasakyti "labas rytas" supratau, jog šiandien bus ne itin palankios sąlygos bendrauti su važnyčiotojais. Buvau užkimęs lyg 70 metų berūkantis senis. Skaudėjo galvą. O dar tos bulvės... V ne ką geriau.
Vos tik spėjome sugiriauti palapinę - pradėjo lyti. O mes su V pradėjome koliotis. Aš sakau nešti kudašių po stogu, o jis - tranzuojame! Kadangi esu narsus, tuo pačiu ir nuožmus akių draskytojas, šioje situacijoje viršus buvo mano.
Stovėjome lyg papūgos po stogu, lietaus lašai ridenosi kavinių skėčių nugaromis, o mes tylėjome. Po dešimties minučių vėl draugiškai padraskius vienas kitam akis ir išsiblaivius dangui, patraukėme link gatvės.

Va šitoje vietoje ir nelabai atsimenu, kaip mes atsidūrėme dar kelis šimtus kilometrų. Jaučiausi tikras ligonis, o temperatūra buvo aukštesnė, nei norėjau. Atsimenu tik tai, jog buvome išleisti tualetų karalystėje. Jokios kavinės, kur galima atsigaivinti, net jokio statoilo, vien šūdinykų karalystė. Smarvė rietė net užbrinkusią nuo peršalimo nosį. Tuomet jau teko pasijusti lyg tualetų prostitutėmis: ėjome prie kiekvieno iš tualeto išlindusio žmogaus ir klausėme, ar negalėtų mūsų pavežti. Keista, kad niekas nenorėjo paimti... Šmirinėjome nuo vieno įvažiavimo prie kito, malėmės prie tualetų - niekas negelbėjo. Ir tuomet mes pamatėme... lietuviškus mašinos numerius!!!
Kas gi kitas, jei ne lietuvis visuomet pasiryžęs apdergti kitą šalį (šiuo atveju aš tokiems pasiryžimams esu nusiteikęs tik Polskos atžvilgiu, vėliau taps aišku, kodėl)? Susijaudinę lyg pirmakursiai prieš egzaminą, lyg nedrasios sijonuotos merginos patraukėme pakrūmiais link jų. Iššokome iš už bagažinės ir skėlėme su didžia viltimi: "Sveiki, lietuviai. Mums iškilo nemaža problema - strigome tarp tualetų. Norėtume į Lietuvą..."." Nevažiuojam į Lietuvą. Viso gero.". Wow, koks draugiškumas! Norėjau nusišauti, kad esu lietuvis.
Trynėmės trynėmės visais pakampiais, o viduje kilo piktumas - ką, mes tokie nepajėgūs ir nefaini tranzuotojai, kad kažkur malamės??? Piktumo akivaizdoje ir esant tokiam šlatam paryčiui, viskas gali pradėti vykti taip, kaip slystant per kaimišką močiutės sviesą - paragintas V, nuklibinkščiavau prie ką tik nusimyžusio vokiečio. Deja, jis keliavo į biurą, už kokių dešimties kilometrų nuo tualetų šalies, kurios belaisviais buvome mes. Tačiau arba mes pasirodėme labai apgailėtini bomžai, ar žmogaus širdis buvo geresnė, nei statistinio vokiečiai, nors ir vėlavo į darbą, pavežė mus iki artimaiusios degalinės. Vov, mes išgelbėti!
Atsirado vidinės šilumos ir rankos bei nuotaika ėmė ženkliai kilti aukštyn. O kai nuotaika puiki - ir tranzas sėkmingas. Tuomet taip ir buvo - pavalkatavę ties truck'ais, nuėjome prie išvažiavimo.
Netrukus sustojo "fūra". Pilvotas vokietis, nė velnio nesuprato, ką mes jam sakome, o aš šiek tiek nutuokiau, ką jis burbuliuoja vokiškai. Gestų kalbos, mimikų, šūksnių bei žemėlapio pagalba susiraportavome, kur mes norime keliauti, galiausia atsidūrėme didžiulės transporto priemonės salone. Kaip tik pradėjo lyti... Šalta ir nejauki diena, o ir sekasi neypatingai - buvo aišku, jog nukeliausime tik apie šimtą kilometrų...
Po geros valandos mes - kitoje benzino kolonėlėje.
Nuotaika buvo išlikusi ryžtinga.
Ir kągi - vėl sustojo moteriškaitės. Viena iš jų, kuri sėdėjo mašinos gale, vėl nustebino - švainė, bet graži. "Jei galėčiau - pakeisčiau kelis dalykus, o tada hmmmm..." - mąsčiau Kaip vėliau paaiškėjo - septyniolikmėtė. V, iš pradžių tvirtinęs, kad ji "FUI!", ėmė, žiūriu, vis dažniau į ją žvilgčioti. Sakau "Fui, bet žiūri kaip beždžionė į bananą???". "Na, jo, pakeitus keletą dalykų, tai graži, graži...".
Vairuotoja - sesuo. Iš šono - motinėlė, tikrai pakalusi žmogysta - visi kartu rūkome, o kuomet mes tranzavome, jie net nestabdyti sustojo, o mamka atlėkė su žemėlapiu ir ėmė aiškintis, kur mus reikia nugabenti. Išsiaiškinę, jog traukiame panašia linkme, ir susėdome į mašiną.
O čia buvo keletas įdomių pašnekovų. Vairuotoja - mergina, dvidešimtmetė, taipogi pakankamai išvaizdi (kodėl mums taip sekėsi????) bei gražiai besijuokianti - buvo ne iš kelmo spirta. Studijuojanti Graikijoje, apkeliavusi pati didelį gabalą Europos, kažką nemenko nuveikusi Amerikoje, puikiai išmananti apie Europos sąjungos reikalus ir nė nesuabejojusi, kas yra ta Lietuva - nauja šprotų rūšis ar mažytė valstybėlė prie Baltijos jūros krantų. Keliavome, mielai pašnekėjome, sužinojome keletą įdomybių apie Švainių kraštą, aprodė labai gražias vietas aplink Hanoverį...
Nors mielosios damos keliavo į Hamburgą, nusprendė išsukti iš savo kelio ir gerus aštuoniasdešimt kilometrų mus pavežėjo iki tiesiausio kelio link Berlyno. Mus paleido penkių žvaigždučių lygio degalinėje.
Pasiėmę savo terbas, įėjome į degalų karalystę su išpūstomis akimis - pasijaučiau kaip "Hilton" viešbutyje.

(savo foto čia nedėjau, kuriove vaizdas yra daug ryškesnis, dėl tam tikrų priežasčių
)Pasikuklinę ir įsitaisę kampe, sugriuvome ant žemės. Reikia kur įkišti pakrauti fotoaparato pakrovėją, nes daugiau kelionės akimirkų praleisti neketinau. Susiradę invalidų tualtą, jame užsirakinome. Nes radome skylutę! Įkišome į ją pakrovėją (o ką gi daugiau???), nusilengvinę, apsiprausę, išlindome. Susiradome savo litrinius puodus ir iškeliavome ieškoti verdančio vandens. Priputę bomžų sriubų, nužiūrėti praeinančių žmonių, apdalinti keliomis gražiomis šypsenomis ir prisistačius prašmatnios degalinės viršininkui, išsinešdinome.
Laukti teko ilgokai. Na, nesėkminga diena, nors nusišauk. Nepaisant to, jog nukeliavome apie 600 kilometrų, kaip per dieną - labai prastai. Buvo, kad nukeliavome ir 1200...Sustojo vyriškis. O aš liežuviu malti nebeturėjau jėgų - buvau sotus ir ištroškęs miego. Įsitaisęs galinėje sėdynėje - užmigau.
Pabudau netoli Berlyno. Buvau jau apytamsis vakaras apie pusė 10. Buvome kitoje degalinėje (nuo jų man jau alerginė reakcija reiškėsi). Ir daug žaliųjų agurkėlių. Jie įtariai į mus žiūrėjo ir aiškino, kur galime tranzuoti. O mes, įjungę "px" rėžimą, išėjome silkės valgyti Įsitaisę statoile prie staliuko, žiūrėjome glušą laidą apie batų gamybą ir ėdėme ne itin prabanga kvepiančią silkutę. Prasidėjo pokštinga nuotaika, tad tranzuoti kibome kaip iš peties. Toje degalinėje dar susitikome du vaikinus bei dvi merginas, taip pat tranzuotojus, kurie labai greitai iš ten išsinešdino. Latviai, mat. O mes - į miškus. Buvo pakankamai anksti, tačiau labai norėjosi pailsėti. Įsikūrėmė prie pat policijos štabo, galima sakyti, sunkvežimų stovėjimo aikštelės ribose.
Pabudome - ir kelkimės! Užtinę it tris naktis gėrę pilstuką, tačiau jau gerokai mažiau apsisnargliavę, išlindome į saulės nušviestą vokišką rytą.
Pabudome - ir keikimės! Tąryt labai smagiai keikėsi. O kas beliko - sutikome savo mylimuosius lietuvius. Sutarę su sunkvežimio vairuotoju, jog jis mūsų pirmą valandą lauks ir važiuosime į Lietuvą, mes smagūs ir bepokštaujantys nuskubėjome pabaigti nuo vakar likusios silkutęs, o sugrįžę supratome, jog mus paprasčiausiai išdūrė. Va, tada tai keikėsi puikiai. Dešimtas keiksmų tiuningavimus ir už naujų darinių kūrybą.

Trynėmės beveik pusdienį. Kol įsiprašėme į vieną džipą, kurį vos pamačius man pasistojo. Nukeliaome vos penkiasdešimt kilometrų ir vėl - degalinė...kurioje praleidome kitą "smagią" dienos dalį. Maniau, jog taip bekeliaujant Kalėdoms gal ir sėdėsiu su šeima prie stalo. O atviriau pasakius, mes daugiau valkatavome po degalinių apylinkes ir sėdinėjome, nei tranzavome...
Ketvirta valanda. Spengianti tyla. Vėl prasidėjęs kosulys ir galvos svaigimas.
V, tokiose situacijose įjungiantis rėžimą "Veik tikslingai!", nusitempė mane prie vienos mašinos. Sakau "Tu ką, durnas? Čia juk Belgijos numeriai, tu žinai, kur jinai randasi??".
Po penkių minučių jau lankėmės vieną eurą kainuojančiame tualete, kurio negalėjome įpirkti, nes visas santaupas paaukojome silkei, o mūsų daiktai buvo sukrauti į prabangios mašinos bagažinę.
Sergie - toks žmogaus vardas, pačio nuostabiausio, kurį sutikome per savo kelionę. 40 metų vyras keliavo pas savo merginą, gyvenančią prie pat Baltarusijos sienos. Vos nemyžtelėjome į kelnes, tai sužinoję.
Štai kas buvo sužinota per kelionę su šiuo žmogumi, kuri truko bemaž 10 valandų:
1. Ne visi turtingieji yra apsigimę šikniai;
2. Važiuojant dideliu greičiu ir cigaretės pelenus kratant pro langą, galima ne tik uždegti mašinos saloną, bet ir pačiam kaip kiaulei apsvilti (tai man primena du nemaži randai, likę iki šiol ant dešiniosios rankos);
3. Whitney Houston daina "I Will Always Love You" gali mane privesti iki totalios ekstazės ir begalinio noro gyventi;
4. Ryšys tarp skirtingų kartų gali būti labai nuoširdus ir puikus;
5. Užsieniečiui pavaišinti kitatautį - garbė;
6. Nepažįstamas žmogus gali kelioms akimirkoms tapti tarsi antruoju tėvu;
7. Lenkija turi vienintelį kelią, kiti šunkeliai - tiesiog nesusipratimas;
8. Žemėlapis kartais svarbesnis už orą;
9. Nepažįstama moteris gali kviesti mus atvažiuoti pas ją ir kartu pavakarieniauti (gaila, mums iki jo merginos namų buvo truputį nepakeliui);
10. Belgui išties patiko lietuviškas folk'as;
Buvome aprūpinti nuo A iki Z: nupirko pavalgyti, taip pat maisto ir pinigų kelionei tuomet, kai jam teks mus palikti, net ketvertą cigarečių pakelių nupirko. Nuostabus žmogus iki begalybės. Šnekėjome apie gyvenimą, jo sūnus, apie mus, mūsų ir jo kelionę, o paklausus, ar leistų savo vaikams taip tranzuoti, kaip mes, atsakė "Aš pats su daug kartų tranzavęs, ir savo vaimas neabejotinai leisčiau. Juk gyvenime kažko neišbandęs, gali daug ką prarasti".
O žvelgiant į beskrendančius už lango vaizdus, pamažu temo. Sergie jau buvo vairavęs daugiau, nei 17 valandų ir tik vieną valandą miegojęs. Darėsi neramu, todėl garsiai klausėmės muzikos ir nuolatos šnekėjomės, kad jis neužmigtų. Šauniausia tai, jog kitais metais keliausime į Olandiją, o paskui - Belgiją. Sergie turi 2 barus - naktinius klubus, kuriuose kvietė, kai turėsime galimybių, apsilankyti. Nepergyvenk, kitais metais paspausime vienas kitam ranką.

Gerokai po vidurnakčio atsisveikinome su Sergie viduryje Olztyno.
Nepaisant to, jog Sergie mašinoje miegojau mažiausiai šešis kartus, o jis ir V iš manęs šaipėsi, jog miego man niekada nebus per daug, vos išlipus iš mašinos supratau, jog žūtbūt noriu nusnūsti. Neradę teisingesnio sprendimo, kaip tik susiręsti palapinę viduryje miesto, taip ir padarėmė. Tarp degalinės, gyvenamųjų daugiaaukščių namų ir daržynėlių.


Ryte, dešimt minučių prieš suskambant žadintuvui, užgirdome garsus virš palapinės. Pas mus į svečius užsuko patys Polskos žalieji agurkėliai. Bandėme jiems aiškinti, ką mes čia veikiame, o jie tiktai lenkiškai žvygčioja ir karpo ausimis. O mes kaip nukryžiuotieji gailiomis akimis žiūrime jiems į akis ir burbame "speak in english...speak in english, no, I don't understand your language..". Pamakalavę savo lenkiška šnekėsena penketą minučių, numojo į mus ranka, atseit, "aij..." ir dingo.
Susimuturiavome - ir piriot maždaug kur manėme, jog Lietuva randasi. Prisiekinėjome sau, kad nelipsime į bet kokią mašiną - tik į tą, kuri važiuoja tiesiai į Elką arba Suvalkus. Kaip bebūtų keista, kelią į užmiestį link reikiamos pusės radome kaip mat. Apsistojome ties karklu, šalia kurio vis sustodavo kas nors nusišlapinti.
O tranzas buvo neblogas, bet nesuprantu, kodėl žmonės, važiuojantys tik 10 - 20 km. nuo tos vietos stojo mums, rimtiems keliaunykams su didžiulėmis kuprinėmis. Jie ką, galvojo, važiuojam pas močiutę poilsiauti?? Buvo sustojusi mašina, kurioje jau ir taip penkiese sėdėjo...
O paskui atsisėdome. Nuotaika buvo tokia šyzova, kad nusprendėme padaryti fotosesiją pavadinimu "du grybai po beržu". Štai kas mums "gavosi":




Papokštavę ir visaip kitaip iš normalių žmonių dorovinių ir etinių kelių išėję, stojome piestu. Jei gerai atsimenu, tada jau teko ir dainuoti (žviegiau tiek, kad paskui vėl užkimau), ir kažkokius keistus šokius šokti, ir visokius nesveikus ženklus rodyti...
Na ir ką - mes pas dieduką mašinoje, o jis tevažiuoja tik iki Mragovo - vietinės reikšmės miestuko. Čia ir buvo mūsų esminė klaidelė. Tokia "nedidukė".
Atvažiavome į vietą - kaip tik lijo lietus. Dislokavomės lenkiško tipo kandinėje, palaukėme, kol lietus liausis ir į kelią....kurį kelią..???? Pasirinkome šį kartą V variantą. Einame einame...vienas kilometras, du...trys...O mašinų tiek tiršta, jog galima ant kelio palapinę pasistatyti ir gerą valandą joje numigti. Kelias menkos taukuotos špygos pločio - vos lengvosios mašinos sugeba apsilenkti (jei tai pasitaikydavo). Beeinant kokį šeštą kilometrą ir visiškai nesuvokiant, kurioje Sklepo (Lenkijos) vietoje esame, netikėtai sustojo moteriškaitė.

Ir visai nesvarbu, jog ji važiavo tik apie aštuonis kilometrus - o jei juos būtų tekę nupėdinti?
Ir vėl - mažas kaimelis. Užėdėme prikritusių obuolių, dar mus bandė kirkinti keturios maždaug aštuonmetės "merginos", galvojome dabar - bėdelė. Ir tuomet sustojo mašina. Dvi moterkutės, keliavo vėl apie dešimtį kilometrų. O ką, mums užtenka, jau pradėjau planuotis, kaip sausio mėnesį Lietuvą pasieksiu...
Šį kartą atsidūrėme labai mielame, turistiniame miestukyje - kaip iš paveiksliuko, Mikolaijkomis vadinamas. Nusprendę, kad vyrams reikia pasistiprinti, užsukome į vietinę kebabinę. Angliškai pradėjome vapėti, kai rudoji perlinė višta, kitaip vadinama vištiniu kirstuku arba tiesiog pardavėja, ėmė šiaušti plunksnas: "esi Lenkijoje - kalbėk lenkiškai". Mes - nemokam ir ką tu mums. Tai kaip jinai pradėjo draskytis, kaip galima nemokėti tokios babuiniškos kalbos kaip jų. Numetusi bet kaip prikimštus tipo ale kebabus, baisiausiai nepatenkintu veidu žvilgčiojo į mus, nes prisėdome po JOS stogeliu. NEMOKANTYS LENKIŠKAI! Nufotografavo ją V. Kad jūs, bekeliaudami Polskoje, nepakliūtumėte šitai klimaksuotai nindzei į nagus.

Keliaujame toliau. Miestelyje aptikome keletą nuostabių vaizdų:




Nuėję užmiestin, šalikelėje įsikūrėme...maždaug penkioms valandoms. Iš piktumo ant gatvės mėtėme akmenis, apšikome Lenkijos miškus, koliojomės iki šešto raudonumo, pravardžiavome kiekvieną pravažiuojančią mašiną, iškoneveikėme Sklepą...Nuotaika arti kritinės ribos. Jau pradėjome galvoti, kaip rasti traukinį - parašiutą - lėktuvą - laivą ir grįžti į namus. V šovė mintis - reikia bet kokiu būdu sustabdyti kokią mašiną ir užklausti. Pasiryžome - vykdome. Na, ir ar bereikia sakyti, jog mašina sustojo po mažiau nei dešimties minučių?

Įsėdome į klerančią mašiną ir keliavomę bemąstantys - gyvensime ar mirsime - Lenkijos šunkeliais. Ten net keliu negalima būtų pavadinti, štai dėl ko ten niekas nevažiavo...
Atsidūrę Elkos stotyje, Juodojoje Skylėje užsibūti ilgiau nė sekundę nebenorėjome. Traukinys, kumelė, plūgas - tiks bet kas, kas mus nuvilktų į Tėvynę. Na, bet niekas nevelka, kaip mums paaiškino. O aš netikiu, nors užmušk. Po geros pusantros valandos klejonių paaiškėjo, jog bus. Bus aftobusas! Galvojau, verksiu iš laimės. Dar labiau žviegti, tik jau iš apmaudo norėjosi tuomet, kai sužinojome, jog iki pilnos laimės - bilietų mūsų rankose - trūksta kelių litų.
Atvažiavo autobusas. Galvojau nesvarbu kaip, bet aš į jį pateksiu. Einame pas vairuotoją. O jis nešneka angliškai nė bum bum - lenkijoje tai įprasta... Išsitraukiau iš kišenės vieną eurą ir pridėjau prie saujoje esančių lenkiškų piniginių vienetų. Susiderėjome.

To dar niekada nemačiau: nuo Elkos iki Augustovo - mažiau, nei kilometrų. Važiavome autobusu geras pusantros valandos, o net nepatyręs dviratininkas mus laisvai galėjo aplenkti kelis kartus. Faktiškai stovėjome vietoje, o autobuse - tik dar du žmonės be mūsų. Karalaliai. Ramiai išsėdėti nepavyksta - kroto taip, lyg per tarką važiuotume. Šalikelėse ženklai, draudžiantys važiuoti didesniu, nei kilometrų per valandą greičiu. "Och, Polska Polska, Europos Sąjungos pinigėliai tau pravers betaisant kelius...".
Kuomet šiaip ne taip atpuškavome iki Augustovo, - suprantam, kad labiau nei valgyti norime tik į Lietuvą. Bet juk pilvai pakentės. Mūsų veidelius išmušė žaismingas raudonis, o akutės blizgėjo it varnų, matant gerą gabalą surio - mašinų srautas didžiulis. Lietuviškų - latviškų numerių - šimtai.
Išėję užmiestin nusprendėme, jog pamiegosime, o tuomet, anksti kėlę, popiet pasieksime savo kraštą linksmi ir nepavargę. Aha, jo...
Netoliese, po greitkeliu - tiltas ir labai gražūs vaizdai. Nusileidome po juo, pasistatėme namus ir prisiminėme, jog storasis švediškasw paršiukas mus padovanojo keturis alaus butelius. O...taip. Pirmą kartą betranzuojant - juk galima? Sėdėjome bebrų apsuptyje (jie knaisiojosi po savo virtuvę), šilto vakaro apklostyti, sėdėjome prie snaudžiančio tvenkinio, gurgšnojome itin šiltą alų ir šnekėjomės apie gyvenimą... Po to dar pašteto radome! Tai buvo džiaugsmingiausia to vakaro akimirka.



Sugulėme ir netrukus pralekia pro mus policijos mašina. Antra....trečia...Galvojau, kad mes paieškomi lietuviai.. Paskui keletas greitukių nuskubėjo. ĮLietuvą grįžę sužinojom, jog už kokio kilometro nuo mūsų įsikūrimo vietos žuvo 8 lietuviai. Atsimenu, nujaučiau kažką negero, kūnu bėgiojo šiurpuliukai, o užmigti pavyko tik po kokio ketverto valandų...
Ryte, susitranzavę narkomaną, kuris traukė žolę vos dvi minutes po mums susipažįstant ir aplinkui raugintiems agurkėliams bešmirinėjant (visgi avarija didžiulė). Numetė mus koks trejetas kilometrų prieš Suvalus - tiek mes jį ir tematėm.
O ten - vėl patyrėme lenkų rūstumą. Pragulėjome skersi pagriovyje pusantros valandos, kol nusprendėme savomis jėgomis pereiti miestą, tačiau...beeinant supratome, kad daugiau neberizikuosime. Kur stotis? Kur sukrušta stotis?! Radome traukininę - niekas nevažiuoja. Nuėjome į autobusų - niekas nevažiuoja. Galvojau, kad susprogdinsiu visą Sklepą. Nusipirkome bananų, ir juos bevalgydami, visaip ir iš visko tyčiojomose. Žimona, geriausiai pavyksta iš pačių savęs:

Ir štai, V, garsusis nevykęs riteris vėl stoja į kovą su Lenkija. Pasičiupęs vienetinę lenkę, kuri mokėjo anglų kalbą, nutempė ją iki kasos ir ta parūpino mums bilietus į miestuką, kuris yra vos pusė kilometro nuo Lietuvos sienos. Galvojau, kad tuos metrus nušliaušiu. Iki autobuso buvo likę keletas valandų, dėl to po keleto metų didžios neapykantos Mcdonaldui, buvau ten nutemptas jėga.
Užsisakėme visko tiek, kad galva neišneša, kaip suputome.

Mažas berniukas vis šmirinėjo aplink staliukus. Man esant tualete atidarė duris, V paleido vandenį, vėliau atidarinėjo duris kiekvienam, kuris įeidavo ar išeidavo. Keli lenkiški gezai tyčia vaikščiojo pro duris, idant kaip karaliams jos būtų atidarytos. Šaipėsi. O berniukas žiūrėjo į juos tomis pačiomis nuoširdžiomis akimis ir net nesuprato, ką jie daro. Nužvelgiau jį: buvo šalta diena, tačiau įsispyręs į apiplyšusius batus, plikomis kojomis, be kojinių... Susisžvalgę su V, susirinkome visus likusius lenkiškus pinigus ir sužėrėme jam į saują.
Grįžę iš kiemo pasiimti daiktų, pamatėmė jį kampe bevalgantį ir mums besišypsantį. Taip suspaudė širdį...

Beje, dar jums pamokėlė, ką iš žmonių padaro Mcdonaldas - tiesiog nebetelpama į savas kelnes:

O mums teko pėdinti link autobusų stoties. Viskas. Pagaliau, mąsčiau, mes ištrūksime iš šalies, kuriai jaučiu antipatiją. Įsimylėjau šią kelionę nuo pat pirmos minutės, kai užtrenkiau nemų duris, tačiau buvau emociškai pavargęs. Norėjau apkabinti vieną žmogų raudonais, it iš laužo kylančių liepsnos liežuvių plaukais...
Bedardant kuprotais vieškeliais, vis žiūrėjau į saulę. Ji keitė padėti ir vis sukosi į vieną šoną. Man tai nepatiko, įtariau kažką negero. Kumštelėjau V, ir pradėjau šiek tiek panikuoti. Autobusas lindo vis į didesnę ir didesnę kaimo glūdumą: pavienės trobos, stotelės, kuriose senučiukės pasitinka savo artimus žmones bei platūs platuūs, saulės spindulių nutvieksti kviečių laukai... Viską supratau, nereikėjo tarti nė žodžio - įlipome ne į tą autobusą.
Gražus pavakarys - slogi nuotaika. Nuo miestuko, kuriame gyvena dauguma lietuvių, ili gimtinės sienos - 12 kilometrų. Susižvalgėme - einame.
Buvo nesunku. Tikrai. Nors kurpinės svėrė trigubai daugiau nei mes patys ar kas iš mūsų buvo likę. Mus palaikė draugystė ir nuolatinis pašnekesys apie viską. Kelionėje pažinsi žmogų. Tą žmogų, su kuriuo keliavau, saugosiu iki pat grabo lentos - visiems linkiu savo kelyje sutikti tokį draugą, koks jis yra man.
Temo vis labiau, sustojimai pailsėti darėsi vis dažnesni, o i nejaukumas apėmė: aplink miškai, didžiulis ežeras, tamsuma, mašinos lekia, o žinant Lenkijos kelius...

(Lenkijos pakelėje žuvusiesiems atminti)
Už šimtų medžių, horizone, tarsi šventa aura spindėjo Lietuvos sienos punkto žiburiai.
Įkanė, o už kalvos - tikslas. Jausmas nenusakomas. Norėjosi tikrai prisėsti ir kelis kartus pabučiuoti žemę. Bet mes dainavome...Lietuvos himną. Plėšėme visa gerkle, net miškai lingavo. Euforijos užgniaužtais žandais priėjome prie patikros punkto, kur išgirdome "labas vakaras...". Buvome sutikti lyg tikri saviškiai. Net netikrino mūsų daiktų. O mes ieškojom lietuviškos parduotuvės, nes juk ten veisiasi...Lietuvos dešros ir kilbasos, o taip!! It tikri plūgo žmonės, užsipirkome gerą gabalą dešros, lietuviškos duonos ir taranavome staliuką, stovinį lauke.
Ėdėme kaip pamišę, o prie mūsų prisistatė lietuviškas agurkas. "Chebrute, ko jūs čia lūkuriuojate? Ko taip vėlai?". "Taigi mes valgome, mes katik grįžme". Tas "o kur jūs dabar apsistosite, kur keliausite?". Tada V užvėmė: "Na, suprantate, mes buvome Europoje, dabar į Lietuvą grįžome...". Agurkas: "Aš klausiu kur apsistosite ir kur einate, o ne kur buvote". Teko užtildyti V ir pokalbį tęsti pačiam. Vėliau pasakiau, kad su policajais šneku aš, V linktelėjo...
Praleidę dar vieną naktį palapinėje (nebeturėjome sveikatos) nelegalioje vietoje, ryte sukorę dar dešimtį kilometrų ir pasiekę Lazdijų autobusų stotį, įsėdę į autobusą, keliavome lietingos Lietuvos laukais Kauno link. Dangų buvo aptraukę stori, mėlynbarzdžiai debesys, nuleidę vandens siūlus į "šalies, kur lietūs lyja" pievas. Tylėjome, kiekvienas mintyse grumulodamas savaip suvoktą kelionės pamoką, gautus svajonių išsipildymus ir regzdami naujas mintis "o kitąmet aš keliausiu..."

Pabaiga.

Komentarai
ewana_, o man dėl tavo komentaro tas pats atsitiko 😘DD Gali labai smarkiai būti, kad šitie nuotykiai, tik gerokai išplėsti, bus išleisti knygos pavidalu ;O
uuhh. net keli šlapimo lašai išsiveržė iš po akių
Nepaprasta. Seilė kaip tysta... Tikrai gražiai parašyta. Dar viena pamoka, kad lietuviai bjauriausi žmonės pasaulyje, sutik užsienietį-viskas gerai, bet sutik lietuvį... Net gėda pasidaro. Ta vieta apie tą mažą berniuką... Tikrai suspaudė širdį.
eh, pasiilgau ir zinojau, kad sis dienorastis kazkada isvys dienos sviesa. pirmas klausimas, kuris man kilo ji atsidarius-ar tas vaikinas nuotraukoje salia taves yra ne Vytautas? mano vienas draugas is Dzukijos 😃 nes LABAI panasus. snd skaiciau, dar ryt jauciu, skaitysiu 😘
liux parasei 👍 visas 3 dalis perskaiciau. neabejotinai turi zurnalisto gyslele. Tau gerai, kad turi tiek daug draugu. Ir siaip kiek matau dziaugiesi gyvenimu ir neleidi jo veltui. Kad man tokia kelione su DRAUGAIS... Nieko nera geriau uz tikrus draugus, keliones ir LIETUVA. Brangink siuos dalykus...
Skaiciau kaip knyga.Butent-jokiu nereikalingu zodziu,turtinga kalba 😘 Atrode,kad gyvas zmogus man viska pasakoja.
Na ištikrųjų matosi kad arba žurnalistiką studijuoji arba kažką iš lt. Paaiškėjo kad lt filologiją. Na, laukiu kitų smagių pasakojimų😃
Arkangelas, bandžiau stoti. Viskas būtų buvę puiku, jei ne prastai išlaikytas istorijos egzaminas. O šiaip studijuoju lt. filologija. Ačiū už pagyras 😃
Gal Tu kokią žurnalistiką studijuoji? Nes tikrai lengvai ir suprantamai skaitėsi. Kaip mūsų lietuvių mokytoja pasakytų: "Nu kaip ne žmogus.." O šiaip jėga😃 Tokios kelionės visą gyvenimą atmintį išlieka.
Kai tik prisedau, tai iki pabaigos taip lengvai ir idomiai skaitesi 😃 Gerai rasyt tamsta moki :>~ Reikia likusiu 2 daliu paieskot 😃
heh, smagiai skaitosi 😃)))