
Užusieniai. Pradžių pradžia. 2 dalis.
Kuomet Marija baksnojo smiliumi į pacą, basakojį Lietuvos pasienio gyventoją, neaiškiais motyvais vedinas besisukiojantį ties mumis, aš mąsčiau, ką daryti su „pigiau grybo“ pirkta kuprine, kuri vis žiojosi per visas įmanomas siūles, šypsojosi ir klausė „tai ką, sakai plyštu?“ Velniava.
Karšta. Prakaitas žliaugia upėmis, Marija akimis ryja pacą, aš suklūstu. Įdomybė. Jaunas vaikinas, lyg ir narkomanas ar šiaip linksmai neįprastai dienas leidžiantis pilietis iš padilbų sekė kiekvieną mūsų judesį. Mes sekėm jį. Žaidėme „akių šaudyklą“. Kas laimės? Žinojom, jog jis. Mums koją pakišo kažkur giliai nepatogiai graužianti baimė kitokiai sąvasčiai, kuri kėlė nepasitikėjimą realybės netikroviškumu. Negalėjome pasikliauti tuo, kas sukosi akių vyzdžiuose, juk ir musė išrūgose – neestetiška, nepakantu – nesistaikstysiu!
Iškelta ranka su liukso ženklu bylojo, jog skubame į priekį. Kurgi tu, geraširdi vairuotojau? Papūsk man į subinę, Lietuva ir jos žmonėmis netikiu iki šių dienų. Kvailai šypsojausi, gal ir nuoširdžiai – nepamenu – ranka, nuskaustanti ir nevalyva, sviro žemyn. O dar Marijos burzgimas paausyje...Kaip Dievą myliu – man tai PATIKO. Energija, altruitizuotas kaifas, kuris dar buvo veik neprasidėjęs, tačiau jos akys spinduliavo euforija.
- Eik tu sau, kaip čia kietai, nerealu, aaaa...
- Aha, Marija. Taip, taip...Jėga...
Nebegirdžiu. Ką aš veikiu? Kur aš? Velniai griebtų, pacas bėga akmenuotu vieškeliu nuo mūsų...
Žinojau, ką veikiu. Ko noriu. Apgaudinėti save lengviausia. Ir būti susikompromitavusiu prieš save patį. Pilstyti iš tuščio į kiaurą, ir, atseit, ieškoti nepagaunamos prasmės kiekviename žodyje, veiksme, paco pėdoje, paliktoje šalikelės dulkstančiame smėlyje...
Prisiminiau, jog žūt būt norėjau padidinti įtampą, kuomet Marijos tėvai, prieš vežant mus į autostradą, kamantinėjo apie būsimą kelionę.
- Merginas mes nuvešime iki Lenkijos sienos, kad joms būtų lengviau. – kategoriškai dėstė Marijos tėvas.
„Vežkite. Darykite ką norite. Vis tiek šis reikalas neatitaisomas ir nesugriaunamas“ – mąsčiau. Abejingumo užuomazgas dėstomiems akmeniniams žodžiams pastebėjau ir Dovilės akyse. Tampė išpampusią kuprinę po aukštyn galva apverstą butą bei skaičiavo būsimos kelionės kilogramus sau ant pečių. Nieko sau, šizofreniška erdvė.
- Tet, negerai gaunasi, pagalvok, mes viską suplanavę... – girdėjau nuotraupas, vylingas, žodžių, kurie buvo beprasmiški. Ar įmanoma pakeisti tai, kas nepakeičiama...? Pasakyk man, tu, šešiasdešimtmeti raukšlėtu veidu.
- Klausykite. Mes turime traukinių bilietus. Kaip jums Marija jau minėjo. Keliavome anksčiau. Mes žinome, ką darome. – ir taip toliau. Jaučiausi beprasmišką darbą dirbančia sekretore.
Norėjau, jog pacas grįžtų. Įdomusis motyvas Lietuviško pasienio ruože. Nė mintis nešovė, jog mėnesio bėgyje mes būsime tokie patys, kaip ir jis.
Marija šnekėjo. Norėjau, jog ji nesiliautų. Ne viską girdėjau, bet man tai patiko. Bomba. Joje slypėjo bomba. Tiksėjo, o laikas gniaužė saujoje reples ir nenumaldomai artėjo akimirka, kuomet raudonasis laidelis bus perkirptas, o kas bus toliau...numaniau. Daugiau niekada to nedarysiu.
Kuomet stovėjome prie Kauno autostrados, negalėjau suturėti susijaudinimo savyje. Stengėmės. Nes prie mūsų budėjo, lyg policija, ištikimų tėvų komanda. 45 minutės tiksėjo į priekį, po kurių, nesėkmingo tranzo atveju, grėsė pirmoji katastrofa.
Juokingos kuokos. Mašinoms vilioti. Lyg mažieji pakelių maniakai, su kitokiais, ne seksualiniais tikslais. Viliojome vairuotojus, masinome, tam tikra medžioklės forma. O du žmonės medžiojo mus ir mūsų laiką. Konspiracija. Kam? Koks skirtumas, po velnių? Keturiasdešimt penkios minutės ir mums grėsė Lenkijos siena Marijos tėvų mašinos salone. Po paraliais, ne ne. NE.
Skaičiavome minutes. Jos bėgo, apgavikės, pralenkdamos viena kitą. Mes tai žinojome, tačiau nieko pakeisti negalėjome. Jautėme senkant mūsų vos užčiuoptą už pakarpos, vos 45 minučių laisvę, kuri buvo dar tokia nepatyrusi, jog kėlė šleikštulį...
- Och tu rupūže, juk mes nenufotografavome paco...- susikrimtęs supratau.
- Rimtai...Gaila, negalėsime jo parodyti Vyčiui, Gūsei ir Dodei. – nusivylė ir Marija.
Iš tiesų buvo gaila ne jo atvaizdo, kurio nepamatys niekas, nes jis jau išnyko ties apdulkėjusio kelio pakraščiu. Krimtausi, nes niekas nepamatys pradinio kelionės pranašo. Laisvės basomis kojomis.

43 minutės žudė laikrodžio ciferblatą. Tolumoje, tarp saulės kapinamų esfalto lopų palengva judėjo įvairiaformės mašinos, keičiančios pavidalą raibuliuojančiame įkaitusio oro fone. Priartėjusios jos nebetekdavo susižavėjimo – tapdavo panašios viena į kitą kaip du nuobodūs vandens lašai...
Dažnai apsigauname. O kas viduje? Jis. Žmogus.
- Laba diena, kur važiojate? – išgirdau save tariant. O gal Mariją.
Išlipę ties Marijampole, išvydome pacą. Suplyšo manoji kuprinė. „Štai, kur laisvė“ – šypsojausi.
- Laimingos jums kelionės – trinktelėjusių durelių fone nuskamba rusiški Marijos žodžiai.
Kažkodėl visuomet pasitaiko nenumatytos galimybės lenkus išvysti vis primityvesnius ir nuobodesnius. Kodėl? Kvepia nacionalizmu ir asmenine antipatija, o aš vistiek klijuoju etiketes, nors tu ką. Matyt, nėra nepakeičiamų dalykų arba asmeninis sienų statymas duoda tik realią NEnaudą mūsų kelionės atžvilgiu.
Zbignievo Grybovskio sutikimas man buvo tam tikras išsilaisvinimas.
Vidutinio amžiaus, apžėlęs, nevalyvas, vištų išmatomis dvokiantis krovininės mašinos vairuotojas sustojo Lenkijos pakelėje vos tik baigus užkandžiauti, persipjovus abiems pirštus, nesėkmingai Marijai nusilengvinus nedėkingoje duobėje, dovanojusioje subraižytas kojas bei saugant kuprines nuo lietaus iš niekur.
Norėjau alaus, tylėti ir pamiršti alinančią smarvę, tvyrančią mašinos viduje. Vyriškis vapėjo, aš graudinausi, Marija stengėsi. Kuo toliau, tuo daugiau girdėjau.
Ir nenoriu būti tolimųjų reisų vairuotojas. Gyvenimo ėdikai. Luošintojai, tie kilometrai, bestijos! Nurimstu ir patraukau nesuprantančius pečius – mums kilometrai dovanoja iš kitų atimtus gyvenimus, mintis, supratimą...?
Gera justi laisvę. Nuo žodžių, lengvų it pūkas, dėl to užsimanau miego ir giliai viduje gailiu vargšo Zbignievo Grybovskio. Gailiu taip, jog po akimirkos, išlipus iš jo mašinos kabinos, nė neprisimenu, kur jis man matytas.
Temsta. Pirmoji diena gęsina savo žibintus. Nepailstame. Einame ilgus 6 kilometrus, kojose tvenkiasi visa diena, netylime.
Po paraliais, koks žvaigždėtas imasi rodytis dangus ir kokios giedros mūsų sąmonės... Natos kyla viršum žvaigždynų, sukasi kartu su pakepintais bei pasūdytais riešutais mūsų gerklose bei besikemšančiais galugerklyje nuoširdžiais žodžiais, kurie nesislėpė, ir tikrai norėjo gyventi. Tikrai.
Dviratininkas skelbė apie 2 paskutiniuosius likusius kilometrus iki degalinės. O mums buvo vis tiek. Netylantys artimųjų skambučių tonusai vis slopo, pasimiršdami toliamiausiuose kuprinės skyriuose.
- Kažin, kur tie? – ėmėme mąstyti apie likusius tris bičiulius. Ėdė mintis, jog mes gaištame laisvą laiką veltui, ėdame tą pačią laisvę su pažliugusiu kumpiu, o jie darda Berlyno linkui išsijuosę, o jų ausyse skamba „mes – nugalėtojai“. Kurgi ne.
Juos išdavė trumpoji sms žinutė. Jie strigo laike ir kelyje, Lenkijos žabangose. Mes priekyje. Ir dar laisve ėmėme užkandžiauti...
Plojome katučių, šokinėjome, girdėjosi piktdžiugiški „cha cha“... Velniai griebtų, mes padugnės, bet taip saldu.
Priėjome apšnerkščiausią ir duobėtiškiausią degalinę Lenkijoje. Ruošėmės užmigti.
- Palauk, bent pabandome paklausti, gal kas keliauja iš tos sušiktos Lenkijos? – bandžiau įpiršti Marijai norą palikti paliegėlę kaimynę nakties užmarštyje.
Sėdėjau sunkiosios mašinos salone vienas. Šalimais rusas. Marijos nė kvapo. Tik girdėjau jos sodrų juoką racijoje, kuris vėliau nutilo, dingo. Miege. Yrėmės skirtingose mašinose per švelnią naktį Poznano link.
- Dink greičiau į kitą fūrą. Ate. – išgirdau Marijos balsą ir trinktelėjusias skambiai paausiuose mašinos durelės. Palauk, o kur susitarimai neatsiskirti, juk tu bijai...?
Taip ir nesupratau, kas šioje situacijoje bijojo ir ar išvis toks apčiuopiamas jausmas egzistavo. Tik jaučiau tą egzaltuotą laisvę, kurios taip troškau, nykstant ore, bliūkštant, kaip ir mūsų pakelių kuokai, laidavusiai mums sėkmę. Jaučiausi nepasirengęs tokiam situacijos puolimui, nepriklausymui niekam ir nuo nieko, tiesiog buvimui.
Trisdešimt minučių padėjo nusiraminti. Supratau, jog niekuomet nebūsime totaliai nepriklausantys. Žmogysta, važiavusi kitoje mašinoje paskui mane, buvo per daug brangi, kad negalvočiau apie ją. Tai tiek ir naudos iš tos laisvės...
Išmokęs pirmosios dienos pamoką, ramiai užsnūdau. Po to atsikėliau, užsnūdau palapinėje, šalimais Marijos, tačiau tai jau nieko nebekeitė.

Iš esmės, viskas paprasta kaip penkios erės, ramiai gulinčios atvirame delne. Prisigalvoju įmantriausių uždavinių, sudėtingiausios mintys veja viena kitą, bandau surikiuoti įvykius, nepasimesti šurmulyje, nukrenta širma – visur aplinkui lyguma. Štilis. Absurdas. Paprasta, paprasta. Kaip tos penkios erės...
Susikūprinęs sėdžiu ir spoksau į balą. Matau joje žvaigždes. Marija tylumoje šnopuoja. Knarkianti moteris. Ką tai galėtų reikšti? Ogi nieko. Absoliučiai.
Ir tos krentančios žvaigždės su išsipildančiomis svajomis tėra išsigalvojimas. Tas ir blogiausia, kuomet žvelgi atvertomis akimis. Tačiau taip gera tikėti...
Siaubingai dvokia. Pastumiu savuosius batus toliau nuo palapinės. Balon numetu pirmą po ranka pasitaikiusį akmenį. Tebūnie va taip.
Nubudus ryte viskas atrodė paprasčiau. Spa centro atidarymas, pirmojo. Piešiame fasadus, ties kuriais žmonės kojas valosi. Marija žavingai pasidažo akis.
Drėgnomis servetėlėmis valomės šlaunis ir nebijome nuogumo. Aplink tvyrantis karštis dusina. Prisiminiau naktines žvaigždes, o dabar matau kažką prikibusį, žybčiojantį ties eršketrožės krūmu. Nusišypsau. „O gal...“.
Niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai, neabejoju. „Visas gyvenimas – tai likimo kelias, iš anksto numatytas, sudėliotas Aukščiausiojo“. Dar vienas mitas, po galais. Pabūkime mitų griovėjais?
Saulė svilino išsijuosusi, jaučiausi tarsi kaimiškas paršas po kaitrios ugnies pliūpsniais. Diriame odą. Velkamės su Marija kelio pakraščiais, vos šnopuojame, ieškome menkiausios užuovėjos ir slapyvietės nuo erzinančių saulės spindulių. Rasti nėra sunku. Sunkiau tuo tinkamai pasinaudoti.
Stoviu ištiesęs ranką, gainioju akimis mašinas tarsi avis, kurios bijo naujojo piemens, todėl neprisileidžia nė artyn. Tolumoje, vis ryškėdamas, spirgsi taškas. O, taip. Pacas.
Socialinis priešas. Žmonės juos išmoko vadinti švelniau – invalidais.
Kodėl žmonės nesupranta, jog mes ne vunderkindai? Ir šis nesuprato. Vienas iš drąsesniųjų pacų dinastijos vienetų ėmė sukti žymiai rizikingesnius ratus palei mūsų kojas, nei jo bičiulis ties Lietuvos pasieniu.
Pacas – tam tikras socialinis statusas. Nėra vienalytės formulės apibūdinti statistiniam pacui. Vieni žlugę socialiai, šis – tiek socialiai, tiek psichologiškai. Apie fiziką ir fizinius dalykus čia – nė šauktuko!
Išsproogtaakis tuščiomis akiduobėmis bandė būti tarp mūsų. O tai mus erzino. Pamynęs savo principus, kurie tokie vienadieniai, kad net pačiam nejauku, vijau kartu su Marija pacą šalin.
Kelionė sekėsi neblogai. Kvailas žodis, nieko nepasakantis, tuo labiau neapibūdinantis susiklosčiusios situacijos.
Temperatūra kilo it pamišusi, todėl galvoje buvo tuščia. Tesinorėjo gauti kelis papildomus lašus vandens, greičiau pasiekti Berlyną, o toji neapčiuopiama, sąlyginė laisvė ėmė rodytis tokia abejotina ponia...Ką čia. Trys bičiuliai, tikėjau, kapstėsi kaip ir mes. Džiūgavau.
Kuomet neši sunkiasvorę kuprinę daugybę kilometrų, tuo metu puikiai suvokdamas, jog tai – tavo ateinančių mėnesių gyvenimas, imi svarstyti, kiek tau, žmogau, mažai tereikia. Pakelėje būčiau mielu noru išbarstęs pusę savo turto. Jis slegia. Be jo galima būti. Kaip ir pačiame gyvenime. Daiktai mus apriboja, tačiau mes trokštame jų kuo daugiau, kol galiausiai nesugebame pajudėti iš vietos ir liekame jais apsistatę aklinomis sienomis ištisus dešimtmečius...Galbūt todėl, nors mano kuprinė, tarp mūsų penketuko, buvo pati lengviausia, norėjau nusipurtyti absoliučiai visko. Bet aš juk per silpnas būti laisvu, tiesa, tą buvau užmiršęs, tad viskas stojosi į savas vėžes.
Norėčiau būti mitų griovėju...
Pagaliau mes – prie pat Vokietijos sienos. Vidurdienio saulė baigė išsunkti paskutinius aktyvumo resursus. Valgome. Ėdame, tiksliau. Po galais, siaubingai malonus ritualas. Kažin kodėl iš trijulės – jokio ženklo? Nujaučiu, kad jie kažkur netoliese, tačiau besiveržiančius žodžius palieku užstrigusius ties adomo obuoliu. O jis ir taip pas mane per didelis...
Dievaži, kažkur šmėžteli Giedrės siluetas. Miražai, tie nenormalūs miražai. Vandens, prašyčiau. Kemšu į burną abejingą atmosferą kartu su vytintu kumpiu. Spoksau į Mariją, ji šypsosi, aš rūkau. Ir ji rūko. Ir šypsosi. Sakiau, jog ji plačiažiauniškai šypsojosi?..Na, ir aš, neesu lyg ta prarūgusi musė surūgusiose išrūgose...
O ten tikrai Giedrė, po paraliais. Dama, su dviem liokajais, pažvelgus iš kito žmogaus perspektyvos. Ne iliuzija. Ir kumpis pasimiršta, matyt, jau virškinasi pats sau. Apsikabiname, džiaugamės, o aš nusivylęs galvoju, jog taip troškau būti mitų griovėju...


Komentarai