Užusieniai. Pradžių pradžia.
Mano žodžiai - lyg natos, stuksenančios fortepijono skrupulingą galvą. Bandau palengva glostyti, skverbtis vidun ir palikti atidarytas laukujes duris, kad naujieji vėjai iškvėptų, išbarstytų tolumose, o naktį susirinkusios zylės, paslapčiomis sulesusios šias dulkes, pasodintų tūkstančiuose dirvų, išpurentų savo snapais ir leistų augti.
Palaistyk, nepalik. Sudėk pirštus ties pažeme, purenk, ieškok. Tikiu, surasi.
Noriu jums papasakoti pasaką. Apie tolimus kraštus, kvepiančius aitriąja vanile, kur egzotiški kalnai remiasi į debesis, o penki draugai, laikydamiesi vienas kitam už rankų, keliauja. Per savas lygumas, tarpeklius, niekšiškas gyvenimo žabangas, palikdami pėdas svetimose žamėse ir dykumų ganyklose. Apeina, suklumpa, juokiasi, žino, numano, patyli, auga.
Nesakyk, žmogau, jog nesi toks pats, jog nekeliavai kartu. Jog nekeliauji naktimis po išsigalvotus bruzgynus link to, pasakų miesto.. Nesakyk ir to, jog pasakos neegzistuoja. Tiesiog budėk, palįski po anklode, kutenk padus ir pamatysi, juokingi virpuliukai nubėgs tavuoju kūnu.
**************************************** *************************
- Duok pieštuką, noriu užsirašyti ką tik kilusią mintį. - žiūriu į Dovilę ir nieko nesuprantu.
- O kam? Manai, jog užrašyta ji niekur nepabėgs? Jei guvi, pati iš savęs liks. - nusijuokiu. Raudonplaukė kumšteli man per pakaušį ir bando nuslėpti ilgesingą raudonį savo skruostuose.
Kažkur netoliese nuaidi sirena.
- Pasaulio pabaiga...Na, žinoma, bent jau man tai būsiantis naujas gyvenimo lapas. Juk pagalvok...- imu svarstyti, purenu pasišiaušusias mintis, o šėlstantis jauduliukas kažkur paširdžiuose ima visai nesmagiai urgzti savo mantras.
- Liaukis, viskas bus kaip buvę - nutraukia mano mintijimus šiek tiek įkaušusio bičiulio balsas. Apsimetu nenugirdęs.
- ...tiksliau, pagalvokite, mielieji. Pusantro mėnesio. Mažai ar daug? Žinoma, jog mažai. Kiek arbatos puodelių laikysime rankose ir begurgšnodami spręsime mums pateiktas likimo lygtis? Daugybę. Kiek kartų nusijuoksime? Tūkstančius. Kiek minčių, blogų, kurias žudysime, ir optimistiškų suklosime savo smegeninės lentynose? Milijonus. O tai keičia. - nutaisęs protingo mąstytojo miną baigiu.
- Vyti, gali papilstyti dar vyno?
- Jūs visiškai manęs nesiklausote. - imu širsti, jog mano genialiosios mintys teliko kažkur pakibusios ore ir niekas nesiruošia jų nuraškyti.
- Edvinai, mes labai gerai tai suprantame. Priešpaskutinis vakaras Lietuvoje. Galbūt nurimk ir negalvok apie tai...? Jei atvirai, man šiek tiek baisu. Vidurius suka. Norisi iš nekantrumo rėkti. Tačiau...kad išgyventum akimirką, reikią realaus tam pagrindo. - nudžiugau išgirdęs Marijos bandymą mane nuraminti.
- Tu visuomet moki mane nuraminti, - šypsausi. - tačiau su tuo, ką pasakei, visiškai nesutinku.
Kambarys, pripildytas laukimo ir bebaigiančio išsikvėpti vyno aromatu, skendo šiltame draugiškume. Pažvelgiau į Dovilę ir Vyti: jie tiesiog laikė vienas kito ranką rankoje, gurgšnojo raudonąjį vyną ir klausėsi niūraus kambario fone tirpstančios muzikos garsų. Bliss - kissin...
Krūvoje pūpsojo nebaigti krauti mano daiktai. Vis vilkinau laiką, atidėliojau tą akimirką, kuomet kuprinė bus galutinai paruošta. Stengiausi neprisiminti, ką veikiau vakar ir nuvyti įkyrias mintis, bylojančias, jos esu nepataisomas dykaduoniautojas. Ant daiktų užmetu didžiulį rankšluostį. "Ko nematai - to nėra" - pagalvoju. Kurgi ne.
Tą apyšiltį vasaros vakarą mano mažytis kambariukas atrodė kaip niekuomet jaukus: čia dominuojanti niūri tamsiai kaštoninė spalva bebaigė susitraukti į pakampes, užleisdamos vietą šviesai, įnirtingai besibraunančiai pro drąsiai atverto lango rėmus. Rodėsi, jog kalijos lapai ima šnibždėti, tiesia plačialapes, karpytas rankas link šviesos, o kompiuteris, su visu kibernetiniu pasauliu smenga po grindiniu. Dešimtys puodukų. Su niekuomet iki galo neišgeriama arbata stovėjo kone ant kiekvienos atbrailos krašto. Kompaktinių plokštelių krūvos, nepaklota lova, pasiruošęs nebūsimam darbui siurblys stovėjo kampe...Buvau įsitikinęs, jog viskas taip turi būti. Akimis perbėgau visą erdvę, peršokai susėdusių ant kilimo draugų viršugalviais, atsiduriau ties neplautų lėkščiu stirta, paslėpta už vieno, didesniojo kalijos lapo, ir nusišypsojau. Idealu.
- ...Ir tuomet mausime link Ispanijos. Dieve, kaip aš ten noriu, numirsiu dar neįvažiavusi į šalies teritoriją. - altruitizuotus žodžius, pripildytus nenusakomos jėges entuziazmo išgirdau tariant Mariją, vos tik pabudau iš savosios egzistencijos. Ji visuomet buvo variklis.
- Aha, aš irgi labai noriu. Barselona, va ten tai miestas. Buvau prieš pusę metų ir man paliko neišdildomą įspūdį - bandė paantrinti Dovilė. Žavėjausi ja. Žaviuosi.
Atsimenu pirmąją pavasario popietę, nugyvent1 prieš metus laiko, kuomet ją sutikau. Netikėtai, nežinojau.
- Taigi čia Dovilė. - bandė pažindinti bendradraugė.
- Malonu susipažinti. - paspaudžiau vyriškai gležną, švelnią, mergaitiškai nesutvirtėjusią plaštaką. Galvoje kirbėjo nemaloni mintis, vertusi mąstyti vertinamąja linkme. Ir ką gi mes matome...Ką aš su ja veiksiu? Neturėsiu kalbos. Reikia suktis iš padėties ir atsiriboti.
Matau jos akis. Šelmiškai šypsosi. Iš pilkos pelytės nukirpta uodega netikėtai iššoko guvi mergina ir pasakė "labas". Nustebau tiek aš, tiek ji pati. Žinoma, iki šiol jos skaičius veidus nušviečia ryskus drovos raudonis. Žavu ir kažkas manyje ima augti...
Atsimenu, kadaise su ja bučiavomės. Tai buvo man netikėta. Manau, ji esti ragana ir įpūtė kažkokio paslaptingo tikėjimo ja. Pažinimo, nepaaiškinamo suvokimo, kuomet iš pusės lūpų, nė žodžiui nepražydus, jau skaitau jos sakinių mintis lyg savąją knygą. Visuomet dėl to juokiamės iki paširdžių kutulio.

- ...štai...Ir, žinai, aš dar net nepradėjau krautis kuprinės. Kada pradėsiu? Kelias valandas prieš paskutinės nakties miegą. - į mano klausimą sureaguoja Vytis. Prunkšteliu. Akis apraizgo vaizdinys, piešiantis tragikomišką paveikslą bekraunančio iki ryto vėlumos daiktus bičiulio, paskendusio tirštoje neapšviesto kambario ribotoje platybėje ir besisukinėjančio klampioje daiktų masėje. Ir jo žodžius žinau. Tik jie su keiksmažodžiais ir gaiviai humoristiški. Nepaaiškinamai myliu žmones, turinčius savyje autoironizacijos. Matyt dėl to, jog pats to veikiausiai niekuomet neišmoksiu.
Ir vėl paskęstu mintyse. Garuojančiuose jų debesyse minkšta, drėgna ir gera.
Suprantu, jog nverta nerimauti. Keturi plius vienas - penki. Penki pirštai, suaugantys į niekieno neužimamą tvirtovę, į kumštį, kuris vienybėje esti nepalaužiamas.
- Aš tai dar rytoj dirbsiu, nežinau, kaip man čia išeis...- jaučiu šiek tiek abejonės Giedrės balse.
- Tai padirbsi, padirbsi, o paskui viską suspėsi. - bandau glaistyti prakiurusio kūno pakraščius.
- Kaip nors suspėsiu. Galų gale kas nors kitas man sukraus kuprinę.
- Nieko sau, patiki savo pusantro mėnesio gyvenimą į mūsų rankas? Aš tai plytų pridėsiu, duok man sukrauti. - šelmiškai papuošia susigūžusį kambarėlį Vytis skardžiu juoku.
- Paketų, skutimosi peiliukų, batono...Kaip ir viskas. - bando įtaikyti į vėžes Marija. Šilta.
- Dar pamiršai šiukšlių maišus. Dabar jau tikrai viskas. - prideda pati Giedrė.
"Koks dangus..." - pasakytų kažkas kitas. O aš liepiu - žiūrėk į save aukštakuprių debesų fone. Pamatysi kūkstančius įdomybių, sulipusių į tavo esybę ir tokių nepastebimų tuomet, kai situacija verčia gyventi. Balkonas - atskira respublika su debesų masyvais, draugiškai bekalbinančiais prisidegti cigaretę ir su jos dūmais įtraukti į save šilkaverpių plaukus, kurie kutens, kartu pailsins ir paskęsi mėnesienos tirštimuose.
Traukėme į save gyvenimus, rodėsi, plonyčiais dūmais, bepasibaigiančius ties raudonąja linija, tačiau trokštamus kuo greičiau sunaikinti įsitikinus, jog kažkur ateities viršukalnėse mes tapsime milžinais, pasiekinačiais tai, ko trokšta.
Kambario labirintuose pravirko Gotfridas. Po akimirkos kūdikio akys prisipildė džiugesio. Miniatiūriniai pirštukai tiesėsi link lango kontūrų, visų galvos nevalingai sukosi tink dangaus platybių. Nukrito žvaigždė.
Sugalvojai norą? Mes - neabejotinai.

Komentarai