Pasatas. Visuomet šiltas, drungnas vėjas glostė sodybos pietinę pašonę. Surištas hamakas, ypač popiečio valandomis įsisiūbuodavo, tyliai girdimas girgždesys, trynimasis eržino Džefrį, dėl to, vieną popietę ėmė ir nurišo. Mėtosi prie baseino.
Vidutinio amžiaus vyras, gerai išmanantis ekonomiką ir dirbantis šioje srityje, todėl, suprantama, turintis būti stabilus, šaltakraujiškas, dažnai pasiduodavo impulsyviems sprendimams. Pietietiškas mentalitetas.
- Jurga! Kur tu prapuolei šitiek laiko? Jurga!
Tyla. Ir tik saulė, spigindama vargino. Įpusėjo popietė, tvankiai apgaubusi sodybą 34 laipsnių karščiu.
- Nu po galais, ar gali greičiau pasijudinti?
Pasirodė ir Jurga, nešina dubeniu, pilnu garuojančio pyrago gabaliukų. Lengvas gvazdikėlių ir vanilinio cukraus aromatas pasklido ore, dar labiau sustiprindamas tropinio svajingumo, karštos saulės ir gyvenimo malonumo pojūtį.
- Diabetą pamiršai? Tau reikia saugotis cukraus. Cukrus – tavo priešas, o tu? Šiaip tai daryk ką nori.
Irzlūs žingsniai. Šilkinio, lengvo aksominio spindesio chalatas ir nuogas moters kūnas. Valencijos saulė. Bronzinis įdegis. Pasatas taršė vėjyje salstelėjusį levando kvepalų aromatą.
- Nepamiršau. Gyvensiu vieną, keturias, septynias ar šešiolika dienų, kad ir savaičių, tačiau taip, kaip aš pats norėsiu: jokia liga,. Nei moteris man nenurodys, ką ir kaip aš turiu daryti.
Jurga tylėjo. Ji retai, ypatingais atvejais išdrįsdavo pasakyti tai, kas svarbu. Ką galvoja. Net ko nori ar pageidautų. Švelnus moters charakteris derinosi su jos išvaizda, trapia, smulkute, kaulėta, tačiau niekaip – prie vyro, gulinčio šalia baseino.
Magnetas. Meilė. Kaip bepavadinsi. Moters jausmai visuomet buvo tikri, bona fide.
- Neturėčiau prieštarauti...
- Tuomet ir tylėk. – nutraukė irzlus balsas.
„Tikra nevykėlio kopija“ – tepamąstė.
- Tačiau išvažiuoju. Nebegrįšiu.
Tyla, po kurios sekė patosingas juokas. Tostas už ironiją – paniekai.
-Klausyk, važiuok tu kur nori, tačiau tik ne už sodybos valdos ribų.
Jurga nieko nebesakė. Tik apsisuko ir dingo už baltų durų, apsuptų keturių gipsinių kolonų, puoštų liūto galvomis.
Šioje vietoje pigus muilo operos scenarijus dingsta. Jį paskandina viduržemio jūros bangos, realaus gyvenimo alsavimas ir šiaurinių krypčių vėjas, nuginęs pasato pėdsakus toli į jūros tarpeklius.
Džefriui niekada nerūpėjo Jurga. Dingo – ir nereikia. Moterų apstu.
Defris mirė po keleto mėnesių.
Vila stovėjo tuščia, šalto vėjo kirčių plakama.
Holu nuaidi keli nešvankūs Sirtakio treptelėjimai. Užgęsta saulė, prabėga aštuoniolika mėnesių.
Jurga sugrįžta į buvusio vyro namus. Žinojo, jog turtas, kurio visuomet nekentė, slegia jos pečius.
Nekentė šios vietos. Įkyriai baltos kambarių sienos, aristokratiški paveikslai, iš kurių pakiliomis povyzomis demonstruojasi žymiausi šimtmečių veikėjai. Užuolaidos, matyt, vienintelės su maloniu prisiminimu – įplėštos, kuomet pirmomis dienomis, atsikrausčius gyventi čia, žaismingai tikėjo ateitimi. Gal net pačiu tikėjimu. Bylojo žaidimą su vyru.
O po to – seksas. Ir dar kartą seksas. Buhalterė trumpais plaukais ir dar trumpesniu sijonu.
Tyla. Po kurios sekė nėštumas. Ir pačios noras persileisti. Aristokratiškoje vonioje netyčia nugriūti.
Jurga sugrįžo. Fortepijono, kuris guosadvo nerimąstingomis naktimis ir priminė šiltą Valencijos saulės žaidimą jo nugara. Sodriai lakuota, raudonmedžio. Prisiminė ir motinos laišką, atplėštą, perskaitytą, ašaras, įsivijusias tarp natų siūlų. Mirė tėvas, tuomet. Tai jis padovanojo dukrai fortepijoną, mažytei, vienuolikametei. Išleisti tūkstančiai jį gabenant į Valenciją – nesvarbu. Ji keliavo visa: pilna tikėjimo, vaikyste ir ateitimi.

Rankose Jurga laikė dokumentus. Ipoteką, kuri bylojo, jog namas – nebe jos. Jog tai, kas name – nebe jos. Tiesiog... Skolos, pasislėpusios už aklinai užtepto melo sienų.
Prabanga, abejingumas, vyras, miręs, buvo bankroto gniaužtuose jau keletą metų. Ir jos fortepijonas.

Reikia fanto. Reikia bona fide, kurių nebeliko. Kurie išdalinti, suniekinti ir nebeegzistuojantys.
Jurga puikiai suprato, jog pasiims su savimi vaikystės melodijas, įkalintas fortepijono klavišuose. Laimingiausiuose jos metuose. Lietuvos kvėpavimas. Idilė.

„Milijonai, ar supranti...?“
Sunku buvo suprasti. „Iš kur tiek pinigų? Kodėl? Juk ne aš įsiskolinau.“
Minčių disciplina. Surikiuotos. Viskas nuspręsta, neišeik iš rikiuotės, pirmos eilės tiesios it geometriko įkalintos tobulumo tiesėje.

Pavakarės brėkšmais raudoninami langų rėmai ėmėsi daryti romantiški, kraujuoti. Raudona raudona...
Jurga taria vaikystės paminklui volapiuku nežinomas mintis, sėdasi prie oda traukto trikampio fakiutiūro. Palėta pakelia fortepijono dangtį. Pirštai susilieja su klavišais. Pasigirsta pirmieji garsai.
Romantiški...Šoka po Valencijos vakaro nuvargintu skliautu, po gipsu nuteptomis vilos lubomis. Natos sukasi aplinkui, Jurga šypsosi, raudonis aplinkui, viskas ima suktis, karštis pila prakaitu kaktą, raudonina skruostus.
Žudomi garsai vijosi, stulpu sukosi įmantriausiais vaikystės atodūsiais, kiekvieną natą pripildydami išsilaisvinimo.
Ugnies liežuviai, godūs, negailestingi rijo medinius laiptus, langų atkaltes, tirpdė Jurgos kaltę ir svaigino blaivią sąmonę.
Kremuota vaikystė, pianinas, Jurga. Skausmo nebėra, sudužo ir materija, kuri neegzistavo.
Iš dangaus tesimatė tik blyksintis gelsvas taškas, ryjantis pats save.

Bet niekas ir netiki teorija, jog iš tiesų taip ir buvo.


https://tn3-1.deviantart.com/fs11/300W/i/2006/212/c/b/Sounds_of_the_Soul_by_Free2Fall.jpg

Komentarai