
@ Vienos ligos istorija. 2 dalis.
Akimis lydėjau blausias lempas, nusėjusias lubas, galvodamas, kad kuo greičiau šis nesusipratimas išsikvėptų, baigtųsi ir galėčiau toliau gyventi savo niekam neįdomius rytojus, su skaisčiomis problemomis, pilkais atspalviais nuspalvintais sapnais ir kokčiai neįdomia realybe...
Operacinė dvelkė nepriekaištinga švara. Persikreipęs dėbtelėjau į daugybę taisyklingai, pagal dydį ir paskirtį sudėliotų chirurginių skalpelių. Keturios meteriškės, guviai besijuokiančios, zujo aplink mane: odiniu diržu perjuosė liemenį „kad operacijos metu nesugalvotum iškeliauti namo“, kryžiumi ištiesė rankas, taipogi surišo, į veną įsmeigė naują kateterį, kuriuo palėta į mano kūną ėmė brautis miegas. Stebėjau skubančius lašus, griūnančius iš lašelinės, nenumaldomai besileidžiančius žemyn mano kūno link ir apysaldžiai pasklindančius mano venų raizgalynėse, vis labiau įsisūbuojantį miegą, besisupančias kažkur tolumose beaidinčias mintis, garsus, besiliejančius į vientisą, kažkur pradingstančią giją. Stengiausi neužsimerkti, varčiau akis lyg krantan išmesta žuvis, desperatiškai stebėjau tai vieną, tai kitą moterį. Juokas, sklindantis iš flegmatiškų burnų duslėjo, tirštėjo, rodėsi, užpildė visą operacinę.
- O, žiūrėk, koks jo pimpalas! – teišgirdau.
Ratukai įkyriai braižė marmurines, prabangias ligoninės koridoriaus grindis. Kažkas mane supo, kažkas bėgo šalimais, laikydamas mano ranką. Lempos, ankščiau buvusios ryškios, dabar lyg spurgai negražių gėlių, tapo nepastebimos, išnykusios abejingume ir ore betvyrančiame tirštame rūke. Darėsi sunku kvėpuoti, kažkas šaukė „Defibriliatorių. Duokit man defibriliatorių!“. Šmėstelėjo tėvo veidas, kaip niekad išraižytas rūpesčio. Nevalingai nusvirus galvai kiton pusėn, pastebiu balsvas sienas. Supykina. Vos įstengiu užsimerkti ir paskęsti nežinomybėje.
- Ar žinai, kur randiesi? – išgirstu minkštą, malonų pagyvenusios moters balsą.
- Deja, tačiau žinau. Ligoninėje.
- Gerai... Vos išsikapstei, jaunuoli. Komplikacija, nepaaiškinama ir netikėta, atsitiko. Paimsime iš tavęs kraujo, dar šlapimo turėsi duoti.
Tik dabar pajutau pilvo apačioje įkyriai įsispraudusią, pripildytą pūslę.
- Kad ir visą bidoną.
- O tau neįdomu, kas atsitiko? – keistai dėbteli žilstelėjusi, penktą dešimtmetį bebaigianti reanimacijos darbuotoja.
- Ne itin. Galite eiti. Noriu vienas čia padrybsoti. – bandžiau nusisukti, tačiau neišėjo pasijudinti nė per centimetrą. Pilvo apačioje, pjūvio vietoje pajaučiau rūgštų tempiantį skausmą. Sudejavau.
- Ot šūdas...
Ir čia sienos buvo balsvos. „Jos mane persekioja“- pamaniau. Nejaugi negaminama kitos spalvos dažų...? Iš abiejų pusių pakabintos plastikinės, sintetinės perskiriamosios reanimacijos užuolaidos. Mėlynos. Bent šiek tiek gyvasties. Tolėliau – krauklė, kurios staliukas pagražintas neskoningais jurginais, nežinia iš kur gautais šiuo metų laiku. Laikrodis, kabojęs ant sienos tiesiai prieš mano akis, rodė dvidešimt aštuonias minutes po devynių. Ryto. Nieko nesupratau.
- Atisprašau, šis laikrodis rodo gerai? – nepatenkintas paklausiau aplink zujančios tos pačios moteriškės.
- Taip. Operaciją tau darė vakar, atsibudai po geros paros. Sakiau, kad buvo komplikacijų. Bet niekas nesuprato, kas tau atsitiko.
- O aš sakiau, kad nieko nenoriu žinoti. Bet....kada mane paleis? – sausai šyptelėjau.
- Nežinau, vaikeli. – šypsena.
Suskaičiavau beleidžiantis ketvirtą dieną ligoninėje.
.jpg&w=1280&output=webp&q=82)
**************************************** *
Turėjau tūkstančius laisvų, niekam nerezervuotų minučių galvoti. O kas man beliko? Prisimindavau smulkiausius atsitikimus, juos analizuodavau, mintyse žaidžiau įvairiausius žaidimus, aiškindavausi prasmes. Ir apgaudinėdavau save, jog viskas paprasta ir primityvu. Jog primityvus mano gyvenimas, o jo dėmenys nesutepti, skaidrūs, tikri. Slėpiausi pats savo įsitikinimuose, nesileisdamas į pamirštų užduočių voratinklius. Nesugebėjau atleisti nei tėvams, nei pasakyti sau tikrųjų tiesų.
Kuomet visu sudėtingumu užgriūdavo vaikystės atsiminimų lavina, apsimesdavau, jog man reikia pagalbos. Kviesdavausi seselę, padėjėją, daktarę, besistengdamas ar bent jau naiviai tikėdamasis, jog nuvysiu šalin nepageidaujamas, skaudžias mintis.
O prieš akis – kuo toliau, tuo dažniau – tik tai.
Šaltas ankstyvo pavasario pavakarys. Motinos namuose nebuvo. Tėvo – taip pat. Motina – gastrolėse su muzikine grupe. Palanga, Nida, Klaipėda ir panašiai. Supratau...
Pasuku galvą mėlynų užuolaidų link. Kažkas už jų dejuoja. Keletas daktarų atskuba, pašnibždomis kalbasi. Norisi prasmegti į nežinią.
Atismenu, laukdavau. Nuolatos įsispitrydavau pro langą ir stebėdavau keliaujančius žmones. Skubančius į namus su pilnais krepšiais apelsinų, skaniai kvepiančių šiltais kraštais ir rūpestinga šiluma. Šimtai automobilių, vis dingstančių už posūkio. Dažniausiai tėvo ieškodavau tarp jų. Žalsvos „opel astra“ su viena nedegančia lempa. Su niekuo jos nesumaišydavau. Valandų valandas rymodavau, snaigėms besisukant ir grakščiai lūžtant ant medinės palangės, vienišam rudenio lapui prašokus namo kampą, įsikibusiam į vėjo atlapus...O paskui bėgdavau prie kito lango. Mokykla ir ilgas ilgas, žvyruotas kelias, pasibaigiantis už darželio tvoros. Kartais pamatydavau jį čia, spėriu žingsniu bežengiantį namų link.
- Sesele, man skauda. – paprašiau dar vienos nuskausminamųjų dozės. Kažkodėl labai atsainiai plėšiausi iš operacijos skausmų glėbio. Žaizda nenorėjo trauktis, gyti.
Motina grįždavo kartkartėmis. Dažniausia matydavau ją legvai įkaušusią, rauvais skruostais ir didžiuliais, garbanotais rusvais plaukais. Įnirtingai skėsčiodama pasakodavo abejingai nusiteikusiam tėvui savo gastrolių nuotykius ir visi žinojome, jog netrukus išgirsime eilinį „rytoj vėl išvažiuoju.“.
Tačiau būdavau laimingas, kai ji grįždavo. Tuomet ir tėvas būdavo namuose. Nepaisant dažnų kivirčų, kartkartėmis susėsdavome vakarienės visi kartu. Raudonasis vynas, mums su broliu – po keletą vanilinio šokolado skiltelių. Išsimozoję dažnai susipešdavome, nepasidalindavome šokoladu, tačiau kiemo arenoje buvome vieningi ir palaikydavome vienas kitą vietinėse peštynėse.
O po to – ištisos savaitės laukimo. Tokio mažo, tačiau vis labiau suprantančio devynmečio sieloje.

****************************************
- Sveikas, Tomai. Šiandien tave perkelsime į slaugymo palatą. – pranešė po apžiūros gydytojas Petruškevičius. Kažkodėl būtent tik šį, žilą, aukštaūgį vyrą vadindavau pavarde.
- Jau pats laikas. Jūsų reanimacijos slaugytoja visiškai neturi humoro jausmo. O ir 7 dienos reanimacijoje jau vimdulį kelia – įvairovės norisi. Beje, kada dažysite ligoninės sienas? – paklausiu ir šypteliu. Dažnai erzindavau ligoninės aukštesniuosius pasirinkus neskoningą ir bjauriai nuteikiančią pacientus (na, tiek to, bent jau mane) sienų dažų spalvą.
- Liaukis Tomai, šioje vietoje neperspausk.
- Bet...Ai. – kažkodėl akimirksniu sugenda nuotaika.
Ratukais irtis ligoninės koridoriais man visuomet patiko. Vienintelis dalykas. Tuomet jaučiuosi lyg erdvėje, kurioje neveikia jokie traukos dėsniai. Malonus jausmas.
Įstumtas, lyg paketas permestas į palatos lovą, likau vienas. Gavau vienutę! – apsidžiaugiau, tačiau laikui bėgant džiugesys slobo ir vis labiau panešėjo į apkerpėjusią, nepasijudinančią, tingią vienatvę.
Bevakarėjant palatos lubomis slinko paslaptingi, kažkur iš už lango betūnantys šešėliai, baugiai slystantys spintos link. Jau kelias valandas nejudėdamas gulėjau ir skaičiavau bebėgančių minučių pulkus. Bandžiau atsispirti eiliniam vaikystės prisiminimų antpuoliui. Dantis už dantį.
Pirmą kartą prisimenu supjaustytą pilvą. Bandau paliesti, tačiau neatsargūs judesiai sukelia bjaurų skausmą. Nemaloniai atsidūstu. Kažin kaip atrodo tas apendicitas? Visuomet jį įsivaizduodavau kaip milžinoško dydžio kirminą, riebų, gleivėtą, nemalonaus kvapo, prikimštą įvairiausio šlamšto: saulėgrąžų lukštų, vaikystėje prarytų kinderio detalių, galbūt vienas kitas papuvęs nuišvirškintos mėsos gabalas. Visuomet analizuoju iki smulkmenų, tačiau tuomet jau buvo per daug. Ryškios fantazijos vaizdinys kėlė šleikštulį.
Paėmiau tėvo atvežtą mobilųjį. Parašiau pirmąją žinutę draugui „sveikas, aš ligoninėje. Mane pjovė kaip riebią kiaulę. Atvažiuok ant mėsos dalybų, parinksiu riebesnį kąsnelį“. Netrukus atskrieja „A kiba girtas?
Eik miegoti“. Įdėjau mobilų į stalčių. Velnias, eilinį sykį mano humoristiška ironija nė velnio nekvepia realybe. Pasisukau vos įmanomu kampu ant šono ir palėta grimzdau į šiltą snūdesį, kuomet suskambo telefonas. Tingiai pasiverčiau, beburbėdamas ištraukiau iš pakrypusio stalčiaus telefoną.- Labas. Kažkaip pagalvojau...Tu čia rimtai? – išgirstu Marijaus balsą.
- Ai, žinok ne, nusprendžiau dingti savaitei laiko, o dabar pokštauju. – irzlumas ir miego poreikis pamažu pradeda imti viršų.
- Tai rimtai kaime kiaulę pjovėt? Galėjai ir pranešti, kad išvažiuoji.
- Mariau, paskaityk mano žinutę dar kartą.
- Bet...
- Paskaityk ir tada paskambink.
Padėjau ragelį. Nusišypsau, kuomet po keliolikos sekundžių vėl suskamba telefonas.
- Nu čia tai geras. Galvojau eilinis tavo triukas... Kas tau ten atsitiko? – jaučiu susijaudinimą, tokį retą svečią abejingo žmogaus gyvenime.
- Apendicitas. Ir komplikacijos kažkokios.
- Atvažiuosiu rytoj.
- Gerai, jei atsiveši Juditą. Be jos gali nė nesirodyti – prunkšteliu į ragelį, tarsteliu „labanaktis“ ir nutraukiu ryšį.
Šypsausi. Užmiegu gromulodamas saldžią fantaziją su nuoga Judita pirmame plane.
.jpg&w=1280&output=webp&q=82)
***************************************
Atsibudęs aštuntos dienos rytą išvystu Igorio veidą. Nustembu. Tuomet staiga mintys kryptingai sugrįžta prie matyto nemalonaus vaizdo – amputuotos kojos ir žmogaus, besišypsančio ir nė velnio nesigailinčio savęs „kodėl MAN taip atsitiko?...“
Igoris buvo pasiutiškai stiprus bei šaunus žmogus. Tą rytą, stačiokiškai paklausus apie nežinion pradingusią jo koją, jis be skaudesio papasakojo savo istoriją.
- Aš narkomanas, Tomai. Dėl kvaitulingo ne šio pasaulio skonio paaukojau koją. Bet buvo verta.
Išvertęs akis dėbteliu į jį.
- Juokauju. Tai mano klaida, tačiau nesigailėsiu visą gyvenimą. Niekada negydžiau savo sielos savigrauža, niekada nebandžiau bent mintimis ištaisyti savo nuklydimų ir siaubingų dalykų, kurie įvyko mano gyvenime.
- Bet...kaip? – nesupratau ir bukai žvelgiau į žmogų, kurį,nepaisant visko...gerbiau. Gerbiau narkomaną, kuris atrodė oresnis ir žmogiškesnis už mane patį, gulintį ir mintimis galabijantį savo masiškai bežūstančius neuronus.
- Paprastai. Neturiu tam laiko. O tu čia guli, bezdi ir burbi dėl kelių dienų, praleistų ligoninėje. Liaukis.
Tądien atsikėliau iš lovos. Nebeegzistuojantis apendicitas it milžiniškas svarmuo traukė žemės link, tačiau šiaip ne taip, susilenkęs išsliūkinau su Igoriu į koridorių. Svaigo galva, pro šalį pėdinantys senukai atrodė lyg pamėklės, bedvasiai kūnai, kurie įtariai svirduliavo. Rėmiausi į sieną ir draugo vežimėlį.
Veik visą dieną praleidome drauge. Nuolatos kalbėjomės. Aš dažniau burbuliavau, tiesą sakant, tačiau žvilgtelėjęs žemyn, ties Igorio kojomis, užsikirsdavau.
Prieš pat vakarienę ėjau iš proto. Man buvo giežtai uždrausta ką nors valgyti, o Lina, kiekvieną kartą įėjusi į mano palatą, pirmučiausia patikrindavo stalčius, spintą, ar nepasislėpiau kur maisto.
- Jei nori pasivogti maisto, eik į virtuvę, čia jo nėra. – geldavau. O ji šnopuodavo.
Pamačiau Igorį, kuris užtikrintai nuvažiavo link išrikiuotų, vakarienei paruoštų puodų. Kotletai. Bulvių košė.
Tą vakarą valgiau. Visai nesidrovėdamas ir nė negalvodamas, jog galiu pakenkti pats sau. Ėmiausi vadovautis Igorio gyvenimo taisyklėmis.
***********************************
- Turime tyrimų rezultatus, Tomai. – vienuoliktos dienos rytą, šeštadienį, išgirdau tariant gydytoją.
- Ar man tai būtina žinoti? – šypteliu. Gera nuotaika, prisitaikius net prie šlykščiai gelsvos sienų spalvos. Tos kelios dienos, praleistos su Igoriu, ėmė nenumaldomai keisti mano pasaulėžiūrą. Nemeluosiu, galbūt dirbtinai įsivaizdavau, kūriau estinčią realybę, tačiau buvau įsitikinęs – man tai į gera.
Penktadienį lankėsi ir Marijus su Judita. Kvailiai ,atvežė saldainių, kuriuos vėliau patys ir suvalgė. Negalėjau nė žiūrėti. O Judita nebeatrodė tokia seksuali. „Neskoningai nudažyti plaukai“ – tikinau save, tačiau žinojau, jog ne tai. Nepasiilgau jos, o bučinys, pasisveikinimas, tebuvo šaltas lūpų prisilietimas, neperteikęs tos žiežirbos, kuri visuomet mus sušildydavo jau apsikabinus vienas kito pečius.
- Tau leukemija. – išgirdau tariant gydytoją išnirus iš netolimos praeities atsiminimų lavinos.

Tęsinys rytoj

Komentarai
Įdomiai įdomiai, ką ir bepridursi 😃
Pagirtina 😃
Negerietis ----> taip.
Čia pačio kūryba? >>Enigmatic
Skolą gražinsiu. Tik tau paskutiniam, nes mažiausiai skolinga jaučiuosi būtent tau.. O geras aš GOTĖ... 😘
Kvaila maža gote, geriau galvok, kaip grąžinti skolas, o ne vapėti apie tai, ko net neskaitei. Su mano realybe tai nesusiję absoliučiai niekuo (išskyrus apendicitą). Aš neverkiu ant kiekvieno kampo ir negailiu savęs, taip kad...smuk? 😘
Drama King.