@ Vienos ligos istorija. 3 dalis.

Vienuolikta diena ligoninėje, kuri giliai įsirėžė pasąmonėje.
- Igori, visgi noriu tavo prakeiktosios košės. Duok.
Dirbtinai nusišypsojau.
Tądien Igoris mane palaikė. Ne žodžias, kvailų sakinių raizgalynėmis, tiesiog pasakęs „juk gyveni. Ko daugiau tau reikia?“.

Vienuolikta diena. Kažin, ką tai reiškia? Ne trylikta, velniaižin.
Pamačiau Liną, stovinčią tarpduryje. Grąžė rankas vieną į kitą ir tiesiog stovėjo, bežiūrėdama į mane.
- Ko čia spoksai? Liaukemija. Na, liaukemija. Galėsi dabar mane taip pravardžiuoti.
Ji tebestovėjo. Mačiau, jog jai nė motais, ką aš vapu. Tarsi negirdėdama eilinį kartą pesimistiškai ironiškų mano frazių, sklandančių ore.
- Nori... nuskausminamųjų?
Ėmiau kvatoti.
- Aha, keturgubos dozės, kurios man velniam reikia. Kvailas lindimas į subinę, Lina. Pati tai žinai.
Pykau, kad ji yra. Stovi čia, susriebalavusiais plaukais, moteris, kurią matau dešimtis kartų į dieną. Bjaurysta, turinti visą kompletą kojų ir neserganti jokia prakeita leukemija. Sekasi.
Ėmiau giliau kvėpuoti. Trūko oro, akyse ėmėsi darytis žalsvai šviesu. Rodėsi, jog ta pati Lina užmetė storą vadelių sluoksnį man ant kaklo ir suveržusi smaugia. Šypsosi...
- Sesele, Tomui negerai....

**************************************** *********

- Ir vėl tu čia – atsimerkęs išgirdau tariant save.
- Jau atsigaivaliojo. – sušuko Lina, apsigręžė ir nuėjo durų link. Tik dabar pastebėjau ją gerokai sublogusią. O uniformos kraštai neįprastai švarūs.
Per daug nesigilinau į sąvoką „leukemija“. Žinojau, jog tai liga, susijusi su kraujo problemomis. Nepagydoma. Reikalaujanti milžiniškų pastangų gyventi, net iki mirties. Tą vakarą pirmą kartą per daugybę metų pravirkau.

https://anastasiaart.com/Roses.jpg
**************************************** ***********

Tądien namuose karaliavo įprasta tyla. Drėgno rudens gūsiai plovė mūsų namo langus. O aš laukiau tėvo. Nerimąstinga maža širdis, organizuotai su nepaliaujančiomis horizontu šokliuoti akimis, ieškojo tėvo silueto. Gretimame kambaryje gulėjo brolis, karščiuojantis jau trečia diena.
Iš pajūrio skambino motina. Atsiliepiau, išgirdau guvų, gastrolėmis ir laimingu gyvenimu kvepiantį balsą.
- Sveikas, Tomukai. Kaip laikaisi?
- Mama, Pijui kažkas negerai, temperatūrą matuoju, tai 40 ir septynios dalys, jau trys dienos nevalgo...O tėtis nuo vakar negrįžta, man baisu... – ėmiau verkti. Kūkčiojau į ragelį, grąžiau rankas, girdėjau brolį, gulintį šalimame kambaryje ir giliai kvėpuojantį.
- Tai nieko tokio, grįš tėtis ir nuvešite pas gydytoją. Turbūt darbe užtruko ar pas meilužes nuvažiavęs užsimiršo. Man reikia eiti. Iki, Tomai, grįšiu. Trumpam, šeštadeinį. – tegirdėjau abejingą motinos balsą.
Tėvas tąvakar grįžo. Rado mane sukniubusį, užmigusį. Prie mirusio brolio kūno.

https://anastasiaart.com/Lindians.jpg
**************************************** ***********

Nei Marijui, nei Juditai nepasakiau, jog sergu. Kalbėdavomės telefonu, kiekvienąsyk sakydavau, jog užtruko žaisdos gijimas, jog po kelių dienų jau tikrai mane paleis reanimuotis namo, tačiau laikas bėgo, o niekas nesikeitė. Ir nebenorėjau, kad keistųsi. Skaičiavau dvidešimt trečią dieną ligoninėje, kitądien mane planavo perkelti į kitą, panašiomis ligomis sergančių žmonių palatą, kad nebūčiau vienas. Jei ne Igoris ir Lina, kurios geriau nė nebūtų buvusios, visiškai atsiribojau nuo išorinio pasaulio. Dienų dienas gulėdavau lovoje, idiotiškai įsmeigęs akis žiūrėdavau į bebyrančius iš lašelinės vaistų lašus arba maigydavau mobilaus telefono klavišus. „Sveki, jums rašo iš sektos „liaukemija – tai jūsų pašaukimas“. Paaukokite tris litus sąskaita 69xxx, ir mes jums dovanų atsiųsime pakutį tualetinio popieriaus. Ačiū už jūsų gerumą“. Siųsdavau susigalvotais numeriais ir mąstydavau, kiek būčiau prikaupęs „gerumo“ sąskaiton, kuri, deja, neegzistavo. Pasipildavo atsakymai „bukaproti, suauk“, „kas čia dabar?“, tačiau tai manęs nesiutindavo. Palengvėdavo.
Vieną vakarą sulaukiau skambučio. Nežinomas numeris.
- Klausau? – atsiliepiau.
- Sveikas...? Norėjau išgirsti balsą žmogaus, siuntusio bukaprotišką žinutę. – mergina.
- Eik tu kakų...Galėjai parašyti pasiunčiamojo pobūdžio sms‘ą. – ėmiau burnoti ir buvau benumetantis mobilųjį į medinį, pakrypusį spintelės stalčių.
- Aš sergu...Liaukemija. – išgirdau ją tariant. Ramiai.
- Aš irgi. Na tai kas? Dabar tave pasveikinti ar užjausti...? – gniaužiau savyje nustebimą.
- Žinau. Todėl tau ir paskambinau.
Su Marija, mergina, sergančia leukemija, šnekėdavomės valandų valandas. Prašydavau Linos, jog man papildytų telefono sąskaitą, vis žadėdamas ir žadėdamas grąžinti jai pinigus, vos tėvai atvažiuos. Lina niekada nesipriešindavo, tačiau tėvai kuo toliau, tuo rečiau pasirodydavo mano palatos tarpduryje.
Marijos niekada nepamačiau. Tegirdėjau tik jos balsą ir valandas trunkančius pasakojimus apie jos gyvenimą. Apie jos susirgimą ir susitaikymą su tuo. Žinojau tik tai, jog ši žmogysta – Igorio prototipas ir mano vaistai, švirkščiami į susiraukšlėjusį, pasiligojusį gyvenimą, kuris vis pūtėsi ir darėsi pilnavertiškesnis. Tarsi priešnuodis juodoms mintims ir nusivylimui.

Dažnai kaltindavau ore besklandantį „nieką“ dėl sušikto gyvenimo, iš kurio negavau nieko doro nuo pat vaikystės. Pijaus, brolio mirtis buvo mane sužeidusi ir padariusi gyvenimo invalidu. Nekenčiau tėvų, kuriuos įprasmindavau kiekviename asmenyje. Kuomet atsidūriau vaikų namuose, tėvams netekus teisių į mane, gyniau save kumščiais. Spjaudžiausi, spardžiausi, neprisileidau nė vieno nė per colį.
O po kelių metų – netikėtas žingsnis. Pabėgau.
Valkiodavausi tamsiomis Vilniaus gatvėmis, neturėdamas kur dėtis. Naktis praleisdavau namų soduose, vasarą įsitaisiau kaimelyje, esančiame netoli Vilniaus. Vogdavau obuolius, daržoves iš sodų. Gyvenau. Tačiau supratau, jog reikia taisyti supuvusį gyvenimą, dėl to, palaužęs savo išdidūmą ir po šimtais spynų užrakinęs pagiežą, grįžau pas tėvus....

Suėjo aštuoniolika. Pilnametis. Metų metus gniaužiau savyje gaivališką pyktį, nesutarimą su savomis emocijomis, kas akimirką norėjau trenkti tėvui, išrėžti motinai į akis piktą tiesą, tačiau negalėjau. Mačiau skausmą. Ir šį kartą tikrą, sutampantį su manuoju.

Gulėdamas šlykščioje, gelsvoje ligoninės palatoje supratau, jog niekada nesugebėsiu jiems neatleisti. Kad ir kaip norėčiau, tačiau sraigtas manyje užsikirtęs, sulaiko juodą, purviną, tūžmingą įsiūtį, užvaldantį mane kartkartėmis, pries akis išnirus Pijaus paveikslui.

Marija ir Igoris buvo tie, kurie sunkiausiomis dienomis atsidurdavo laiku ir vietoje. Drebančiomis rankomis besilaikant į kokčiai baltą ligoninės palangę, bežvelgiant į žvaigždėtą nakties skliautą, o krūtinėje kirbant „nekenčiu“, visuomet supypsėdavo telefonas, kuriame atsirasdavo „žinai, ko dabar norėčiau? Suvalgyti kelis litrus šokoladinių ledų. Tada maloniai nušąla liežuvis, atsigulu aukštielinka ir net galva sukasi iš to malonaus šaltuko. Neliūdėk,aš laikau už rankos, jauti? Labanaktis“. Pasisukęs durų link, išvysdavau mažutį Igorio siluetą, įsimetusį tarp gigantiškų invalido vežimėlio ratų ir tariantį pro besišypsančias lūpas „nugvelbiau iš virtuvės kotletų. Mūsų laukia puiki mėsos naktis, drauguži“. Mylėjau juos.
Gyvenimas, slypintis už oranžinių ligoninės plytinių sienų, darėsi vis mažiau įdomus. Vis rečiau išgirsdavau žinių iš Marijaus, Juditą palikau, o atėjus tėvams dažnai išgirsdavau save sakantį „gal jūs jau eikite, jūsų laukia kalnai problemų“.

https://anastasiaart.com/LINK.jpg
**************************************** *****

- Žinai, Tomai, manau nešdinsiuosi iš čia.
- Kaip tai? Apie ką tu čia šneki? – nesusigaudžiau Igorio žodžiuose, rytą įėjusio mano palaton ir nerišliai kažką bandžiusio man pasakyti.
- Iš ligoninės. Ar čia gyvenimas? Neturiu namų, supūsiu nuvirtęs kokiam griovyje, bet...
- Tu iš proto išsikraustei. – nutraukiau jo mintis. – O kaip tavo svaisčiojimai, įtikinėjimai mano adresu, jog gyventi galima visur? Ką tu darysi, ar bent pagalvojai?... – negalėjau patikėti. – Duosiu tau termometrą, pasimatuok temperatūrą. Kliedi.
- Tu bėgsi su manim.
- Prisižiūrėjai per daug veiksmo filmų, man ir čia gerai....

Tądien viskas apsivertė aukštyn kojomis. Besibaigiantis trečias mėnuo ligoninėje jau buvo spėjęs tapti sintetiniu tikrosios realybės pakaitalu, tačiau man nieko daugiau nereikėjo. Vaistų dozė, kokčiai balsva palata, pusryčiai, pietūs, vakarienė, pusryčiai...Uždaras, vienodas ratas. Retai tepažvelgdavau į beprasidedančios vasaros atšvaitus laukuose. Ligoninės sienos padarė iš manęs visa kam apatišką monstrą, tesugebantį analizuoti mintis, susijusias su dar vienos dienos gyvybinių poreikių patenkinimu. Ir viskas. O čia – Igoris, sėdintis invalido vežymėlyje, mastaguojantis koja, kurios nėra ir karštligiškai įtikinėjantis, jog pamatysiu paskutinių laimingų dienų siluetus jau labai greitai, jei...patikėsiu juo. Negalėjau pasakyti „ne“.

https://anastasiaart.com/options.jpg
**************************************** ************

- Labas rytas, valgysi? – vos pramerkęs akis išgirdau Linos balsą.
- Tai žinoma, o kokio atsakymo daugiau iš manęs tikiesi? – nusijuokiau.
Lina žvilgtelėjo mano pusėn. Pasikeitusi: nuolatos tvarkingai sušukuotais plaukais, nepriekaištingai balta seselės uniforma, netgi pasistengusi ir numetusi šiek tiek nereikalingo svorio kilogramų. Apysmulkė trisdešimtmetė atrodė iš tiesų neprastai.
- Noriu daugiau bulvių košės.
Mėgau ją. Žinoma, bulvių košę, o ne Liną. Ir kas kartą jos gaudavau papildomą porciją.
- Lina... Man reikia su tavim pasikalbėti. Nebebūsiu ligoninėje. – atsargiai pradėjau kalbą sukti link mano ir Igorio plano.
Papasakojau jai, kitaip negalėjau. Reikėjo ligoninės darbuotojo pagalbos, o aš buvau įsitikinęs, jog Lina – tas žmogus, kuris, nepaisant visko, padės. Žinojau, jog ja galima pasitikėti.
- Jūs išprotėjote, asilai neeiliniai... Ir ką gi tu darysi, bent pagalvojai? Gulėsi kokiame pagriovyje kol nudvėsi iš bado? Liaukis. – mačiau nusisukusios linos sudrėkusią plaštaką nuo ašarų. Giliai šnopavo.
Žinojau, jog ji kalba tiesą, negalėjau nesutikti, tačiau man buvo vis vien. Norėjau laisvės ir pamiršti vaistų skonį. Norėjau pabandyti ligą, taip slėgusią mane daugybę savaičių, užmiršti bent porai akimirkų. Netikėtą, it gyvenimiškas (o gal mirties?) siurprizas, tykojusią manęs iš pasalų ir negailestingai užgriuvusią, prarijusią paskutinius šviesesnio gyvenimo kąsnius.
- Gerai....
Žinojau, jog Lina galima pasitikėti. Bet ne daugiau.

**************************************** ***************

Blausi šviesa, vos vos sugebėjusi prasiskverbti į mano akis, besisukantys garsai, aplink vaikštančio žmogaus veido atplaišos. Negalėjau pajudėti. Nugrimzdau į kaustantį, malonų miegą.

Atsibudęs supratau viską.

Igoris manęs laukė už ligoninės vartelių, įsispaudęs tarp milžiniškų vežimėlio ratukų, vis nervingai žvilgciodamas kalvos link. Tačiau Linos niekur nesimatė. Manęs – taipogi. Kelios valandos, apsukta nugara, išduotas draugas ir melsvos tolybės gyventi. Kad ir tas sušiktas, paskutines dienas. Tačiau kvepiančias laukų čiobreliais, vaikystės pienu ir nesurakintomis mintimis.

**************************************** **********

Žinojau, jog tai buvo paskutinė mano galimybė.
Paskutines savaites gęsau akimirksniu. Iškritęs plastmasinis puodelis iš delnų, nebepakeliamai sunki galva ar aplink besisukiojančios naujos seselės veidas. Man buvo vis vien.
Gyvendavau naktimis. Piešdavau ant lubų milžiniškas svajonių gėles, su neužmirštamai skaudulingais prisiminimų pumpurais. Laikydavau mirusio brolio kūną prisiminimuose, bandydavau gaivinti...Sapnuose buvau savo gyvenimo režisierius: valtis, tėvas, motina, Pijus. Drungnai apyšiltė pavasario popietė, tingiai tviskanti ežero bangelėse saulės šviesa, o mes visi, susėdę į medinę valtelę, iriamės kito kranto link. Girdisi skardus motinos balsas, tolumoje klegančių gervių klyksmai. Juokas, pasklindantis mėlyname, vos vos, iš žaismingos gėdos paraudusiame danguje, maloniai sugeriantis laimingo gyvenimo gaisrus...

Paskutinę gyvenimo dieną atsimenu ryškiai baltą, bekvepiančią penicilinu ir laimingą. Tyliai rimau. Pamačiau Linos veidą, tėvus. Šypsojausi. Norėjau kuo greičiau pasitraukti iš žaidimo, kurio niekaip nesugebėjau pakreipti sau palankia linkme.
- Negalėjau...tada tavęs išleisti, Tomai...Per...per daug tave myliu... – išgirdau virpantį Linos balsą.
Tyla apgaubė taip netikėtai, jog nespėjau nieko ištarti. Paskutinį kartą plačiai, nerūpestingai nusišypsojau, palėta jaučiau, kaip svyra galva link baltos, nepriekaištingai švarios pagalvės. Šviesos šuliniais ėmė sunktis naujos gyvybės šaltiniai.

https://anastasiaart.com/TheLight.jpg

Istorijos pabaiga

Komentarai

neruse

Aš irgi viską skaniai suvalgiau.. Tik va ta liūdna pabaiga.. Ji taip tiko mano ir taip sugedusiai šiandienai.. Dabar dar liūdniau.. Jautriai reaguoju į tokius dalykus net jei tai ir išgalvota, visada pamąstau, kad pasaulyje galbūt iš tikrųjų egzistuoja panašus žmogus su panašiom problemom.. Tai tiek..

Ji_Kvepuoja

Taip skaniai nurijau viską. Nuo pat pirmos dalies iki vat šios pabaigos.