
@ Vienos ligos istorija.
- Labas. Tai kad skauda, dar ir kaip.
- Bet nelabai skauda?
- Juk sakiau, kad LABAI. Duokit nuskausminamųjų.
Linos nemėgau nuo tuomet, kaip pirmą karą įžengė į mano palatą su vaistų pripildytais lašelinės maišeliais. Irzliai stūmėsi ratukinę lašelinę ir kažką burbėjo sau po nosimi. Niekada nemačiau jos tvarkingai susišukavusios plaukus. Šiek tiek pilnoka, nuolatos beprakaituojančiomis plaštakomis, kurias kas keliolika sekundžių nervingai perbraukdavo per baltos uniformos skvernus.
Gyvendamas ligoninėje sužinai daug įdomybių. Gyvenimo istorijų, palėta besirutuliojančių už balsvų ligoninės sienų. O čia viskas tarsi apmirę. Laikas – sustabdytas.
Lina savindavosi viską: nuskausminamuosius, kurių, atvirai pasakius, reikėjo tiek man, tiek senatvės „nepatogumus“ kenčiančiai jos motinai. Keleto maisto porcijų dažniausiai nepasigesdavo niekas. Su vilnonėmis kojinėmis, skirtomis vos bepajudantiems dvyliktos palatos ligoniams seniams, buvo sudėtingiau. Visuomet manydavau, jog eilinis ligoninės daiktų pasisavinimas užtrauks ligoninės vadovybės nepasitenkinimą, tačiau Lina, rodės, buvo atspari bet kokiems neigiamiems vertinimams jos atžvilgiu.
- Jaunas esi, gali ir pakentėti.
- O kam kentėti, jei galiu ir mėgautis savo liga? – atsainiai atšaunu.
Tylus šnopavimas visuomet reikšdavo, jog Lina nepatenkinta. Siunta. O man nė motais.
Sukandęs dantis sugeriu į save vaistų dozę. Nežmoniškai suskausta subinę. „Nekenčiu ligoninių“ – šmėsteli tūkstantis trys šimtai dvidešimt septintą kartą ta pati mintis.
Trigarsinis uždaromų durų trenksmas. Išėjo.
**************************************** *****************
- Kurioje vietoje tau skauda?
- Štai čia, aha... – net sušunku, vidutinio amžiaus moteriškei, prisisegusiai „vyr. daktarė“ statusą, pajuodusiomis didelėmis raidėmis besišypsantį iš ant krūtinės prisegtos kortelės, šaltomis rankomis beminkant mano pilvo apačią.
- Veikiausiai persivalgei bjauraus maisto. Manyčiau, jog nieko tokio, taigi... – grėsmingas tėvo žvilgsnis padeda jai suprasti, jog kalba ne tai, ką turėtų. – Na, surasime ligoninėje lovą, kokiam kampe pastatysime, naktį praleisi čia, maža ką.
Tėvas jautėsi lyg nugalėtojas. Aš mintyse visus šaudžiau įsivaizduojamu pistoletu ir bėgau tolyn nuo ligoninės, vengdamas net atsigrįžti atgalios ir pažvelgti į milžinišką, penkių aukštų oranžinių plytų pastatą.
Kuomet bešlubčiodamas įėjau į palatą, pamačiau savo kaimynus. Palata „kam virš 60“. Puikiai pritapsiu. Dėbteliu kairėje pusėje gulinčios susirietusios žmogystos link. Nuleidžiu akis ir panyru į save. Nejauku. Negera...
- Na, dabar gali pasinaudoti proga: perkirpti lašelinės kateterio laidelį, įleisti truputį oro...Jis lėtai slinks mano rankos venos lin, lengvai įsirangys į mano kūną, tūžmingai brausis mano širdies link, o paskui - baba. – nusišypsau balta, išsekusia šypsena.
Tėvas visuomet suprasdavo mano humorą. Ir kas slypi už jo. Baimė. Vyniodavau savo jausmus į vatą, lyg krikštolines lemtupes, kurios gležnai dūžta vos pamačiusios plačią erdvę aplink save ir...kitas lemputes. Kvailai.
Baimės ligoninėms ar gydytojams nejaučiau niekada. Nemėgau. Nerimas slypėjo kažkur viduje, paslapčiomis rydamas mano mintis, traukdamas į save ir nekaltai, ironiškai besišypsodamas. Todėl ir aš, kuomet mano venomis ėmė tekėti trečias lašelinės maišelio skystis, prisodrintas penicilinu dvokiančių vaistų, seselei bereguliuojant žaismingų lašų pagreitį, kvailai šypsojausi. Iš dešiniojo kampo, pasirėmusi subintuotą galvą, į mane žvelgė blausioje šviesoje nuvargusiai susirietęs siluetas.
- pacanas. – ir nusisuko.
Aš taipogi pasiverčiau ant kito šono.

**************************************** ********************
- Šiandien norėsi košės?
- Igori, kiek aš galiu valgyti tavo išėdas. Nebenoriu.
- Matai, jei prasta nuotaika, tai jau nebe maistas.
- Atsiknisk.
Pirmą kartą Igorį pamačiau kitą rytą, atsibudęs gaivalingai nušviestoje pavasario saulės palatoje. Geltonai balsvos ligoninės sienos, turėjusios raminti irzlias sielas, mane veikė priešingai. Lyg kiaušinio tryniu nuteplioti sienojai man tiesiog badė akis. Smulkmenos mane žudė. Norėjosi gauti milžinišką tušinuką, ir naktį atsikėlus didelėmis, ne, milžiniškomis raidėmis užrašyti: „jei neperdažysit sienų, nutepliosiu jas rudai. Šūdu.“
Jaunas vyras, Igoris, buvo ką tik perkeltas iš reanimacijos į mano palatą. Gulėjo sau, trečioje lovoje nuo manęs, ramiai skaitydamas. Nužvelgęs nepamačiau nieko neįprasto. Tik baltą it popierius veidą, pasislėpusį už keletą dienų neskustų šerių. Labai tinkantis vaizdas prie šlykščių, balsvų sienų.
- Sesele, ei, sesele – staiga išgirdau ramiai, tolygiai sušunkant. – kitokio šlamšto, skaitalų nebeturit? Šį jau perskaičiau.
Nedrąsiai stebėjau jį. Nuo pirmųjų akimirkų pasirodė kitoniška, - valdingumo ir nepaaiškinamos ramybės kupina, - žmogysta.
Staiga pasisuko į mane ir tarė:
- Ligoninėse visuomet taip. Nuperka pačius neįdomiausius šūdskaitalius, kad tavo dienos čia taptų dar banalesnės ir niūresnės.
- Kalbi taip, lyg būtum etatinis ligoninių lankytojas – neatsispyriau pagundai įgelti.
- Taip ir yra. – ramiai, neatitraukdamas akių nuo palatos durų, atsakė jis.
- Tuomet tau labai pasisekė. Visuomet šiek tiek pavydėjau žmonėms, kurie susigyvena su ligoninėmis ir taip ramiai, giedru veidu gali gulėti šlapimu ir vaistais dvokiančioje palatoje, skaityti žurnalus ir nuolatos šaukti seseles. Aš čia pirmą kartą. Ir paskutinį.
- Bravo, - sugriaudėjo skardus, netikėtas juokas. – būtent tai aš nuolatos ir darau. Igoris.
- Kas igoris? – apsimečiau nesuprantantis ir pats nusijuokiau.
- Barsukas, gulintis ligoninės palatoje.
- Tomas. – ištiesiau ranką. – Deja, o gal ir gerai, bet paspausti tau rankos nesugebėsiu. Arba nepasieksiu.
**************************************** *******************
Vis dar mačiau atkištą lėkštę, pilną skaniai pridrėbtos bulvių košės ir liesą Igorio ranką, belaikančią ją.
- Juk supranti, kad tai ne pasaulio pabaiga, Tomai. – šypteli.
- Būtent, mes abu kuo puikiausiai suprantame, jog čia – galinė mano gyvenimo stotelė. Stop. Eik šalin.
- Sušiktas pesimistas.
Nuėjo, nebeatsigręžė. Gulėjau susisupęs į gruodžio žemė sukausčiusio sniego baltumo kaldrą, nors buvau visas išpiltas prakaito. Žvelgiau už lango atkaltės, į mėlynai paraudusį pavasarinio ryto dangų, tarsi susigėdusį, jog esąs toks gražus. Vienuolikta diena ligoninėje buvo lemtinga.
**************************************** ********************
Niekuomet nemaniau, jog mane su šeima jungia kokie nors saitai. Jokios šilumos, pasiaukojimo, universalios meilės užuomažgų. Tik materialiniai mainai. Tik pareiga, vertusi rūpintis, nepalikti, neužmiršti.
Klydau ir kvailai tikėjau savo susikurtu „vargšo“ modelio. Velniai griebtų, vertinu tik savo. Savo pastangas, norus, prašymus. Įsakymus.
Motina atvažiuodavo manęs aplankyti kiekvieną dieną. Sėdėdavo, tylėdavo. Dažnai žiūrėdavo pro langą. Mes nemokėjome šnekėtis. Tik ne tokia kalba, kuomet girdi. Būdavo dienų, kuomet tepasikeisdavome „labas“, o visą vizito laiką skęsdavome tyloje. Pirmuosius kartus ji buvo nejauki, nežinojau, kaip legtis, ką daryti, dėl to mintyse sukdavosi „greičiau išeitų“. Vėliau supratau ir pripratau. Jai buvo sunku, nors mano liga – primityvi.
Atsimenu, tik trečią dieną atėjusi išdrįso paklausti „kaip operacija?“. Paskubomis atsakiau „gerai, mama“. Norėjau kažką tarti, tačiau nepaaiškinamas barjeras neleido ištarti žodžių, kurie taip ir pasiliko nebylūs, bedvasiai. Manyje.
Kuomet ateidavo tėvas, šnekėdavomės nuolatos. Paviršutiniškai. Juokdavomės, nors bekvatojant pilvą skaudėdavo lyg pjaustant puikiai išgaląstu peiliu.
- Matei tą seselę? Va ji tave tai greit pagydytų.
- Kurią?
- Tą, kuri su klizmos rinkinukais nuolatos koridoriuje sukiojasi.
Juokiamės. Tai Monika, dručkė trečiojo aukšto seselė, dažniausiai pagyvenusiems ligoniams statanti klizmas. Žinoma, kuomet jų prireikia. Tačiau mūsų su tėvu pokalbiuose ji – savamokslė vidurių laisvintoja, kuri „nubaudžia“ klizma bemiegančius pacientus.
Niekuomet nesupratau, kodėl taip alternatyviai skyrėsi mano santykiai su tėvais. Abu jie buvo labai panašūs, skyrėsi tik keliomis, nereikšmingomis charakterio savybėmis.
Ir tuo pačiu metu aš niekad jiems neatleidau.
**************************************** ********************
Vos spėjau susipažinti su Igoriu, į palatą įėjo Lina, kurios tuomet dar nepažinojau. Išvertusi riebaluotą pilvą, kairėje rankoje – lašelinės stovas, nevalyvai apglėbtas prakaituotų pirštų. Paskui ją – chirurgas. Pasisveikinę su kitais ligoniais, jie priėjo prie manęs.
- Na, kaip pilvas?
Pažvelgęs į Liną net nusisukau. Nemėgstu tokio tipo žmonių.
- Geriau, nei vakar, blogiau, nei prieš jums ateinant. – dėbtelėjau į Linos pusę.
Eilinis pilvo spaudymas ir „čia skauda?“, „aaa...čia jau nebeskauda,taip?“. Eiliniai mano linktelėjimai. Jie ką, nori mano skausmų lokalines vietas išmokti mintinai?
- Teks operuotis. Apendicitas.
Nieko aš nesakiau, nes manęs per daug nenustebino. Mintyse keletą minučių pakeiksnojau tėvą, parūpinusį man vietą šioje skylėje.
Susiraukiau., apsiklojau patalyne ir apsimečiau besnaudžiantis.
- Daktaras jau išėjo, gali gaivaliotis. – išgirdau ramų igorio balsą.
- Ačiū, kad leidote, pone. – eilinį kartą sodrinu atmosferą ironija.
- Elgiesi kaip mažvaikis. Apendicitas – keletas dienų ligoninėje ir galėsi dingti į visas keturias puses. – taip abejingai, tarsi straipsnis geltonojoje spaudoje, kurį jis, tai betardamas, skaitė, rodėsi, esantis labai įdomus.
- O pats? Nežinia ko čia guli, sau skaitai ir visus mokini, kaip gyventi. – atsikirtau. Patiko man to vyruko povyza šioje situacijoje.
- Ne visus, o tave. O guliu ne šiaip. Jei norėčiau pailsėti – važiuočiau į kurortą. – kreivai šypteli, nenuleisdamas akių nuo laikraščio.
Įdėmiai nužvelgiu jauno vyro kūną, rūpestingai apklostyt1 balta, iki gailesčio švaria patalyne. Galva – viskas tvarkoje. Rankos, pečiai... Nesuprantu. O jis padeda laikraštį ant lovos staliuko, pasisuka mano lovos pusėn.
- Pametėk savo šlepetes, ką?
- Savo neturi?
- Būk geras, savo nepasiekiu.
Mestelėjau.
- Gražios. Kur pirkai? – pamatęs kainą, keturis su puse lito, bando juokauti.
- Maxima. Visų vaikų svajonių išsipildymo vieta. Bet kad atiduosiu – nesitikėk.
Staiga pamatau vieną jo koją, ant kurios jis palėta užsimaukšlino mano mestąją šlepetę. Atkloja kitą koją...
- Vajėj, ir kaip man dabar užsimauti kitą šlepetę? – tai pasakęs ima juoktis, o aš įsispitriju į koją. Koją, kurios nėra.

Tęsinys rytoj

Komentarai
ou...
Irgi galiu tik pritart - laukiam. Dar ir kaip.
Laukiam.