Taip tiesiog sėdi. Virpančiomis rankomis, persismelkiančiomis į visą kūną ir pažadinančiomis mintis iš praeities "Prišnekėta...",
Ir sėdi. Kinkuoji it žvėris, nerandantis savo guolio, namų, šiaudų kūgės, į kurią galėtum ištiesti suvargusią nugarą. Pailsęs, suvargęs, ties kakta kaupiasi trys nešvankūs prakaito lašai.
Atsiguli. Žvaigždžių daug. Jungi naujus žvaigždynus, atrandi naujas galaktikas, tačiau niekas nenori žinoti. Pasikrapšto pakaušį, nutaiso vylingą, mąstysenos surakuktą veidą - ir nueiną. Pėdų neatsimenu...
Barjerai kliudo, tarsi bėgant tris kilometrus du šimtus metrų - nei daugiau, nei mažiau. Vienas aukštesnis - kitas žemesnis. Kliūni - stojiesi, pataisydamas, kad kitas galėtų suklupti. Juk gyvename sau, o ne kitiems, juk kvėpuojame sau, ne kitiems... Nesupranti? Ateis, paskui save bevilkdama kelis kilometrus nusidriekusi nevilties šleifą ji, ir pasakys, kas neaišku. Suklupsi. Kraujas, verpetai, nešantys į bedugnę, ir, vos bepasiekiant dugną, iškeliantys atgal, pasiek ir tave.
Girdi.
Žiūri.
Nejaučiu.
Vyzdys.
Pulsas.
Beatodairiškai.
Kraujas.
Kraujas.
Kraujas.
Kraujas.
Kraujas.
Kraujas.
Griebia už riešo praeitis.
Skauda!
Paleisk.
Nepaleidžia.
Ryžtingas žvilgsnis.
Nenormalus atitrūkimas.
Nenoromis.
Ne mano.
Tai.
Laimingas.
Laimingas.
Laimingas...
Laimingas...!

https://matt.malcomson.com/wp-content/thumb-IMG_2311.jpg

Komentarai

Saldi_beprotybe

visi žmones yra egoistai... Bet kai kurie bando susivaldyti, ir kai kuriem tai pavyksta