Apie prarastą pasaulį...
Palyginau su kuo ir kaip sutikau penkioliktuosius. Tada aplink mane buvo kiti žmonės. Tik keletas vis dar šalia. Daugumos nemačiau, rodos, šimtą metų. Kai kurių pasiilgau. Kai kurių ir akyse nenoriu matyti. Pasikeitė viskas. Tada nežinojau ką reiškia bijoti, kad gali netekti brangiausio žmogaus. Dabar žinau. Tada net nenutuokiau apie jaumus, kurie akis badė. Tada viskas atrodė amžiam.
O dabar negaliu atsikratyti laikinumo jausmo. Man atrodo, kad aš vis keliauju pro šalį. Vis praeinu pro tuos, kuriuos labiausiai myliu. Kurie yra visas mano gyvenimas. Kiekviną kartą noriu sustoti, sustabdyti viską. Bet negaliu. Jaučiu, kad pasaulis gyvena šalia manęs. O aš kažkur, aptverta nematoma siena. Siena, kurią, nors nenorėdama, sukūriau pati. O dabar nebegaliu išgriauti.
Reikėjo rinktis dabartį arba ateitį. Pasirinkau ateitį, manydama, kad neprarasiu dabarties. Negalėjau kitaip. Maniau, kad tokia smulkmena žmonių neišskirs. Galbūt. Bet to ryšio kažkodėl nebėra. O gal tiesiog nuovargis rodo kitokius vaizdus. Kiekvienas manęs pasiklausęs pasakytų, kad nusišneku, kad nieko aš neprarandu. Tačiau man atrodo kitaip. Ir nieko negaliu pakeisti.
Nenoriu prarasti dabarties, kurioje slypi visas mano pasaulis. Visas gyvenimas.
Kodėl vienas pasirinkimas gali atimti tai, kas brangiausia?

Komentarai
Mmm gyvenime taip jau buna - vieni ateina ir greitai sugrizta o kiti iseina ir net tada kai pasiilgsta negrizta... Kodel? nezinau, nes as visada griztu. 15ieji metai jau praeina, bet akyse dar 16ieji, todel gal per tuos ateinancius viskas susitvarkys... ir neprarasi dabarties, praeities ir ateities.