apie svajuko drambliones
E. Gabrėnaitė ištarė iki skausmo teisingą frazę: "Graužiausios svajonės yra tos, kurios neišsipidė". Ir tikrai. Manau, ir toliau mirkčiau savo beskonėje, vien linksmybėmis skiestoje egzistensijoje, jei neturėčiau to akmenuko, kurį man kažkada įmetei į užantį. Jei nebūčiau gavusi dozės tikrų ašarų, tikro skausmo, tikro išsiskyrimo, tikro ilgesio, tikros tuštumos. Ir - svarbiausia - tikos svajonės. Tikro siekio, kuris niekada nepalieka. Jei būtum visada šalia, stotum į kokio rankinuko vietą, kuris visada lydi mane ir tai atrodo savaime suprantama. Anksčiau ar vėliau užsinorėčiau naujo. Pradėčiau ieškoti naujos svajonės. Ir toliau stovėčiau kokiam spindinčiam, bet mirusiam paplūdimy ant to lakaus smėlio, kuris nepastebimai, bet labai greitai trauktų mane gilyn. Taip nepastebimai mane įtraukei tu. Ir dabar saugai. Neieškau naujos svajonės. Juk pati gražiausia gyvena šalia manęs. Ir nors žinau, kad visiškai tikėtina, jog ji neišsipildys, aš laiminga. Galbūt net nelaukiu jos išsipildymo. Bijau, kad ji dingų kaip vaivorykšė, o aš likčiau tuščiomis rankomis, tuščia širdim. Ir be svajonių.
Ne. Geriau taip. Be tavęs, bet su svajone užantyje, kuri suteikia spalvų gyvenimui ir nušluoja nuo kelio lakų smėlį.
Nebegrimstu.

Komentarai
hmm.. aš visąlaik svajonėmis laikiau tokius dalykus, kurie niekada neišsipildys.. :> nes visuomet norėjau turėti svajonę.. :>
Manau kvaila bijoti to ko nori iš visos širdies... Žmogus nerankinukas ir ne joks kitas daiktas. Svajodama apie tą žmogų, o ne būdama su juo gyvensi įliziujų pasaulyje. Smagu kartais ir ten pagyventi, tačiau paskui tas žmoguis svajonėse ir tikrovėja gali ryškiai skirtis... Ir paaiškėti kad visdėlto mylim ne tikrovę bet svajonę. Tikiu kad meilė neužgesta ir jos liepsna visada šildo maloniai nepaisant kad prie jos esi ir pripratęs...