Gilioji esybės esmė (arba šiaip eilinės išbridusio

"Visi mes darome ką galime, ir daryti reikia kaip galima geriau. Ne visada išeina, bet reikia stengtis. Juk nėra to, ką būtų galima prarasti visiems laikams. Nėra to, ko nebūtų galima vėl surasti."

S. Kingas

Štai kaip yra. It padlaižė mokinukė pritariamai kresteliu šiandien labai gražiai susiraičiusias savo garbanas. Ir nieko čia nepakeisi. Gali prarasti tai, kas tau atrodė svarbiausia ir kas daugiau niekada nebegrįš. Bet iš tikrųjų grįžta. Reikia tik mokėti laukti ir būti atsivėrusiam tam Pono Likimo siuntinėliui. O šiandien aš tą siuntinėlį gavau. Tiksliau, jis visada gulėjo prie mano durų, tik aš jo vis nepastebėdavau. Turbūt todėl, kad stengdavausi atgauti tai, ko jau seniai nebėra. Buvau per daug užsiėmusi savigrauža. Nesistengiau.
O stengtis reikia visada. Ne dėl kitų. Dėl savęs. Gyveni tik vieną kartą. O kas bus jei ir tą vienintelį gyvenimą atiduosi kitiems? Kas bus, jei Paskutinio Teismo dieną suprasi, kad IŠ TIKRŲJŲ tavęs net nebuvo?

P.S. Citata beveik nesusijusi su mano keverzonėmis. Tiesiog šiandien ji man nuolat sukėsi galvoje.

Komentarai

apsimetele

taip...reikia save palikt, tiksliau savo pedsaka

sasyska

taip reikia stengtis ir ideti kuo daugiau pastangu....