Mano nuolatinė viešnia - mažytė sutrypta bemiegė naktis. Ji apkaišiota Tavo akimis, žodžiais, bučiniais. Plonytėmis gijomis raizgo mane liūdesiu, dvejonėmis, beprasmybe. Pasiutusiai noriu ją išvaryti, ir tuo pačiu metu laikau įsikibusi jos kaip mažytė mergaitė mamos rankos. Veju tolyn mažytes, smulkučiais spygliukais nusagstytas rankas, kurių vardas jau seniai nuvalkiotas. Ji - Kančia. Ji - tai kažkas tikro ir tik man priklausančio. Bet man jos nereikia. Stovėdama vietoje bėgu nuo jos. Turbūt todėl, kad giliai giliai giliai jaučiu, jog ji - dalelė manęs. J. Ivanauskaitė sakė, kad kančia - tai gelbėjimasis nuo beprasmybės. Galbūt. Bet ta beprasmybė jau įsišaknijo manyje. Tos plonytės jos gijos įaugo įmano odą. Taip giliai, kad jokia "a la Kančia" nebepadės. Ir nepadeda.
O tada prasideda sapnas. Mano viešnia išeina, pasiimdama su savimi viską, ką atsinešė. Palieka tik iki beprotybės didelę nežinią. Ateina rytas...
|
Komentarai
hmmm...Good morning!!
bet vis tiek uzmigai?
kriu?