Ir man ruduo gali šypsotis savo spalvotais lapais

Kad ir kaip dabar nustebtų visi, kurie mane pažįsta, pasakysiu, kad šis ruduo - be depresijos. Nė viena bloga mintis dar nestuktelėjo į mano šalčiui jautrią dūšią. Tikrai. Tos piktos "dūšiagraužės" tėra leistina dozė. Dozė, kuri man reikalinga, kad galėčiau rašyti. Ir nė pusgramiu daugiau.
Apskritai šis ruduo kažkoks kitoks. Kažkoks keistas. Stebėtinai blaivus ir šiltas. Tik pajutusi, kad jau ruduo, supratau, kad išmokau gyventi kitaip. Be Jo.Gyventi ir būti laiminga, žinodama, kad jo šiandien nematysi. Ir rytoj. Galbūt net visą šią ir kitą savaitę nesusitiksim. Ir tai, nors ir šiek tiek degina, bet vis dėlto, žinau, kad yra gerai. Tas atstumas yra angelas sargas viso to, ką jaučiu. Visų tų tikrų, nesusapnuotų ir niekieno nepaliestų jausmų.
Ir aš esu laiminga. Laiminga, nes turiu dalelę Jo. Gal ir kvailą, gal ir neapčiuopiamą, bet tikrą. O tai ir yra svarbiausia.
Dabar gyvenu iš tikrųjų. Gyvenu. Ir esu laiminga.
Net rudenį.

Komentarai