ką gi tu jauti, pasakyk?

Šis savaitgalis atvėrė duris tikrajai tiesai. Tas, kurio anksčiau nekenčiau kaip mirtino priešo, bet vėliau pamilau ir jis tapo geriausiu draugu, broliu, kurio neturiu. Tas, su kuriuo nuslydau įkairę, o po to mano apgriaužta, apčiulpta sąžinė nedavė man ramybės, rodos, visą amžinybę. O ir jis pasikeitė. Jaučiau, kad praradau patį geriusią draugą. ir tik dėl to, kad nesugebėjau jo atstumti...
Vakar jis manęs klausė ar senuose geruose laikuose yra jis. Klausė ar prisimenu tą nelaimingą plotą. Prašė neišeiti. Išėjau. O eidama namo beveik verkiau. Nuolat mačiau jo akis. Tokias... Tarsi mažo nuskriausto šunyčio. Žinoma galiu padėkoti šių dienų technologijoms, tiksliau mob. telefonams. Paprašiau paaiškinti viską, nes aš nieko nesupratau. Iš pradžių užuominos buvo tokios aiškios, o po to, nesulaukusios, kad jas teisingai įspėčiau, pavirto pasiaiškinimu, kad beproto manęs pasiilgo. Ar tik tiek?

- Kodėl taip pasiilgai? Juk matėmės vos vakar.
- Manau į šį klausimą atsakysi pati...


Atsakiau. Tik nežinau, ar teisingai.

Komentarai

philia

Nepaleisk jo is ranku!..Nes gailesies..Manyciau

day

Yra tik wienas budas issiaiskinti... Drasiau!

hadi

niu net nzn ka tau ir pasakyti...