Kai stiprybė dingsta ir tampi ciuciuku
Skaudu, pikta ir apgailėtina, bet aš pati savęs nebepažįstu. Esu tikrų tikriausias ciuciukas, kuris, vos Jam pakėlus pirštuką, atbėga iškišęs liežuvį. Nesąmonė.
Jaučiuosi nesaugi, kai nuo kažko esu priklausoma. O dabar būtent taip ir yra. Viena Jo nesąmonė pasigėrus mane paverčia putojančiu fontanu, kuris įsijungia po keliu taurelių degtinės. Nebegaliu daugiau taip. Pykstu, kad tikiu Jo žodžiais. Pykstu, kad tikiu, jog Jam manęs reikia. Pykstu, kad ant jo niekada nepykstu, viską atleidžiu. Pykstu, kad esu lėlytė Jo rankose. Bet kitaip negaliu.
Bijau patikėti Jo žodžiais, kad Jis man būtų ištikimas, jei būčiau su Juo IŠ TIKRŲJŲ. Bijau.
Bet noriu.
Giliai giliai, aš tuo tikiu.
Todėl nekenčiu savęs.

Komentarai
buk stipri.ismok supykt ir iseit.gal jis pats atbegs kaip ciucius?
Susiimk ir apsispręsk. Blaškymasis nepadės.
Na, nekęst savęs tikrai yra dėl ko...