Laiškas jam
Pameni, tą naktį, kai žiūrėjom į žvaigždes? Tada aš laukiau ir buvau laiminga, nes žinojau, kad kada nors viskas prasiverš. Nesulaukiau...
Pameni, visas šventes, kuriose būdavom kartu? Man jos tapdavo šventėmis tik tada, kai šalia būdavai tu. O tu visada buvai. Buvai ranka pasiekiamas, o kartu toks tolimas. Bet visada buvai su manimi. Jaučiau tai, žinojau. Mano akys ieškodavo tik tavęs. Tada dar nesupratau kodėl. Dabar suprantu. Tik pasakyti nebėra kam.
Pameni, kaip rėkiau ant tavęs? Bet aš niekada nebuvau supykus. Tik ne ant tavęs. Negalėjau. Bet kokie blogi jausmai tau ištirpdavo mano širdy kaip snaigės įsisukusios į šiltą guolį. Ir tas guolis vis dar šiltas. Kad ir kaip norėčiau, kad jo temperatūra būtų mažesnė.
Pameni, kaip slystelėjom į kairę? Nejau nieko tada nesupratai? Ar nejautei kaip virpėjo mano širdis, kai tavo pirštai liesdavosi prie mano odos? Ne? Turbūt alkoholio kraujyje buvo per daug. Tiek tavo, tiek mano.
Pameni, kaip prašei neišeiti? Aš išėjau. Bet sudraskyta širdim. Sunkiai bandžiau paslėpti ašaras. Bet man pavyko. Tu jų nepamatei. O galėjai. Galbūt tada būtum viską supratęs. Žinai, viskas ką turėjai padaryti - stipriai stipriai apkabinti. Butų to užtekę. Bet tu mane paleidai.
Ar pameni, kai sakiau, kad geriausias draugas - kažkas kitas? Melavau. Tada norėjau pasakyti tavo vardą. Deja, neišdrįsau. Bet tu irgi pabijojai...
Dabar, kai jau tikiu, kad pamiršau tave, sugrįšti. Ne tikrovėj. Tik sapnuos. Miegodama būnu laiminga. Bet vos atmerkus akis, jaučiu, kaip mano venomis ima tekėti nuodai, kurie mane po truputį stumia beprotybėn. O tada visur atsiranda tavo veidas, balsas, akys, vardas... Atrodo, kad ant lango lietaus lašai tapo tavo paveikslą, už nugaros pasigirsta tavo balsas, o užsimerkus dar jaučiu tavo kūną visai šalia. Tą pačią akimrką viskasi šnyksta. Lieka tik prisiminimai. Sakyk, ar tu irgi prisimeni?
Dabar gyvenam skirtingose planetose, kurios kartą į metus prasilenkia. Tada viskas būna magiška. Kaip tą naktį, kai žiūrėjom į žvaigždes. Bet ir vėl nutolstam. Ir magija dingsta... Lieka tik ilgesys ir prisiminimai. Man būna skaudu... O tau?

Komentarai
graziai parasyta.ypac tada kai skaitai tarsi apie save.supratau, kad neman vienai dabar skaudu del to , ko nebera, del to, ko nepasakiau ar nepadariau...
labai grazus dienorastis... tiesiog, vos neapsiverkiau...
ir mano gyvenimą primena..
negaliu patiketi.. tai taip panasu i mano dabartini gyvenima.. ta zvagzdeta naktis.. tas laukimas.. nezinojimas.. ilgesys.. sapnai.. nors ne... mes dar nesame taip nutole kaip dvi prasilenkiancios planetos karta per metus.. bet tikriausiai greitoj ateity taip bus.. turbut galeciau dar visa tai pakeisti, bet kazkas neleidzia man to daryti.. o galbut ne nenoriu.. vidus tarsi priesinasi.. kodel gi jis negali zengti to zingsnio? p.s. nors lb liudnas, bet grazus diary