Tobulumui ribų nėra...

Ritiesi žmogus žemyn, jauti, kaip vis labiau ir labiau degraduoji. Ir kai, atrodo, jau pasiekei dugną, kai atrodo, žemiau, jau nebėra kur... Imi ir supranti, kad degradavimui (kaip ir tobulumui) ribų nėra. Ir ritiesi toliau...

Ir viskas lieka taip pat.
Taip pat keistai atrodo žalia žolė sausio mėnesį.
Taip pat šalta sėdėti vėlai vakare parke ant suoliuko su sese alkoholike ir "damušinėt" butelį.
Taip pat pasiutusiai apsvaigina ir atriša liežuvį to butelio turinys.
Taip pat smilksta dar viena cigaretė.
Taip pat netikėtai suprantu, kad tai, ką atrodė seniai išmečiau už borto, iš tikrųjų, vis dar mano kišenėje.
Taip pat girtas kraujas reikalauja Jo šalia.
Taip pat keistai suvirpa širdis išgirdus tą nelemtą dainą.
Taip pat į neviltį varo rytas.
Taip pat laukiu savaitgalių.
Taip pat einu iš proto.

Tik metai jau kiti.

Komentarai

Ji_Kvepuoja

vietoj skirtingai turi būt vienodai

Ji_Kvepuoja

O tai jei ritiesi vis žemyn, ir žemyn, man atrodo, neturi viskas atrodyti taip pat. Bet, kadangi ne visi žalią žolę sausio mėnesį mato skirtingai, tai šiuo atveju aš patylėsiu.