Šiandien sukursiu pasaką. Nuostabią šilumos pilną pasaką. Ji vadinasis "Kasdienybę". Taip. Kasdienyė tai gyvenimas. Gyvenimas tai pasaka. Patikėkite manimi aš tai žinau. Aš juk gyvenu. Pasakos herojai žmonės. Jie miega, valgo, prausiasi, kvėpuoja. Ir tarp viso to randa laiko džiaugtis. Džiaugtis kasdienybe. Žvaigždėmis, mėnuliu... Viskuo. Jei nori verkti gali verkti. Arba nusipirkti puokštę rožių. Pasidovanoti sau Šiandienos proga. Gali manyti, kad tavęs niekas nemyli arba parke palesinti paukščius už tai jie tave mylės. Žinoma tave myli dar kažkas, bet jie tai tikrai! Apgauk save. Džiaukis tuo ką turi. Kam laukti vasaros jei dabar pavasaris? Iš kur tu vasarą gausi žydinčią obelį, tirpstantį sniegą ir grįžtančius paukščius? Pažiūrėk pro langą. Nagi pažvelk juk blogiau nebus! Matai saulę? Ji nuostabi! Liūdi, kad dar netirpsta sniegas? Na tu ir kvailas! Pasiimk roges ir į lauką! Ką pagalvos tavo draugai? O, Dieve, koks skirtumas! Pasidžiauk gyvenimu. Kol dar ankstus pavsaris. Kol dar tęsiasi ši nuostabi, stebuklų pilna diena. Šiandienоs diena.
o man jau nebesvarbu. eisiu ir toliau tikėsiu kad kažkur yra man skirtas žmogus
|
Komentarai
nezinau net ka pasakyt
taip reikia dziuagtidsz...
jo. as irgi.