KūrybaEilėraštis
Kartais būna liūdna
Sušalo širdis,
Nes ji nebemyli.
Sušalo lūpos,
Nes jos tiktai tyli...
Sustingo atsiminimai,
Nes nenoriu prisiminti...
Gyvenimas sustojo,
Jis nejuda iš vietos,
Tik bėga laikas pro šoną
Sustoti nenorėdamas.
Ar jis nepavargo
taip skubėti?
Pro sustingusias akis
matau saulę, mėnulį žvaigždes
bet jų mano širdis nemato,
ji apako...
Bet aš žinau, ji praregės.
Anksčiau ar vėliau taip būna...
Ir štai vėl džiaugiuosi,
Vėl myliu, vėl gyvenu...
Prisimenu, kas malonu,
Kas negera – jau užmirštu...
Suprantu, kad noriu gyventi,
Kad vien egzistuoti man neužtenka...

Komentarai
Mintis labai aiški. Mergaitę paliko berniukas. Jinai jį laikė savo gyvenimo Didžiąja Meile, Jis jai buvo viskas. Ir rytas, ir vakaras, ir daina, ir eilėraštis. Vienu žodžiu Jis buvo jos gyvenimas. Kada jie abu išsiskyrė, mergaitei atrodė, kad pasaulis sugriuvo, neliko dėl ko gyventi. Viskas aplink buvo pilka. Bet tada Ji vieną dieną pasaulis atgavo savo spalvas ir žavesį... JI ir vėl įsimylėjo.
puse velnio ...
kartais boona lioodna
Yra gražių minčių. Bet visuma truputėlį neaiški, manau būtų galima pakoreguoti
pakenciamai... bet pagrindine mintis turbut tokia aiski, kad tokia kvaisa kaip as jos neiziuri...
as irgi kita kart...
...help
kazko nesupratau... kita kart peskaitysiu ir iwertinsiu