KūrybaEilėraštis
Prarasti sparnai
"Labanakt!" Jis pasakė žvaigždei
prieš priguldamas ant debesies.
Žodžius šiuos ištarė jis meiliai,
lyg vengdamas savos lemties...
Jis žinojo, kad jis ypatingas
Žinojo, kad vienintelis toks.
Ir kad kiti jam pavydi,
Nes negavo tokios dovanos...
Jis suprato, kad greit neteks sparnų,
Kad jau nemiegos ant debesų,
Kad susirinkęs būrys velnių
Nukirps sparnus ir nieko nebeliks iš jų...
Ir išties – kitą rytą pabudo
Jis nuo triukšmo, sukelto velnių.
Ir nespėjęs ištarti nė žodžio
Jis neteko sparnų abiejų...
Jis gyventi jau negalėjo.
Jo siela troško skraidyt,
Todėl jis nusprendė
Išleist ją per amžius lakstyt...
Sukaupęs ryžtą ir drąsą,
Jis nušoko nuo debesies.
Anksčiau jis būtų pakilęs,
Bet dabar nėra nė menkiausios vilties...

Komentarai
kazko truksta...
puse velnio ...
jis, sparnai, debesis ir vel jis, sparnai ir debesis ir taip nuo pradzios iki galo. nelabai kazko taj...
jis jis jis... mmm... per daug...galejai ivardint.man patiko pirmi trys stulpuliai, po to kazkaip tas toks rimavimas...bet uz pirmus stulpelius bravo!
gal ir nieko toks...