Apie kelią į niekur.. labanakt. Amen
Prieš akis išryškėjo tunelis su kokiu tūkstančiu tos pačios spalvos, bet skirtingo atspalvio šviesų. Jos visos darniai krito man ant veido. Lyg lašais. Ar žiedlapiais.
Visos mane kvietė, tokios savos ir jaukios. Taip. Tai Tas kelias.
Eilė. Žmonių veidai rūškanoti. Kažkokie susimąstę ir per daug susirūpinę. Kai kurie net bandė dirbtinai šypsotis. Tik vis nesupratau kam..
"O, juk ši eilė ir yra tas kelias, tik čia renkasi žmonės.." Ir per visą kelią žmonės stovi. Laukia.
-Koks tavo hobis?
-Laukimas. O ką?
-Ne, nieko..
Parduotuvė. šalia jos renkasi žmonės. Bent kažkas tokio ir siūlo maišelius.
-Kas tai?
-Nuodėmės. Nemokamai. Pasiimk, prašau..
-Ne, aš irgi jas dovanoju. Pasiūlyk tai merginai gale eilės..
Ir parodė pirštu į mane.
O aš tik žiūrėjau į šviesą kelio pabaigoje arba eilės pradžioje. Ji buvo pati šviesiausia šviesa, kokia begali būti. Bet neakina. Tik aš vis netikėjau, kad pagaliau išdrįsau nekramčiusi nuryti tas tabletes. Ir laukiau, kol nubusiu.
Vėl parduotuvė. Tik šį kartą ramiausia palikau eilę. Ir įsijaučiau į astralo vaidmenį. Užsukau į tą parduotuvę.
-Kiek valandų?
-O kas yra valanda?
Nusvyro rankos.
Pora visai ne keistų būtybių su sparnais.
-Ir ką čia darot?
-Dalinam žmonėms Saulę.
-O mano kambarys?
-Pats šviesiausias. Šia proga. O dabar eik toliau. Keliu. Ir nebandyk grįžti.
Ir nuėjau. Nors nenorėjau..

Komentarai
tokie artimi jausmaj ir tajp graziai, swelniai apnarplioti zodziais... et
JuodasisAngele>> nes tai merginai buvo metas iškeliauti į aną pasaulį. O ji negalėjo pripažinti ir galvojo sapnuojanti. Deja. Ir angelai jai liepė keliauti toliau.
idomiai taip...labos...
Hm... Ir nesigilinsiu, uzteko, kiek paskaiciau... Idomiai parasyta... Tik kodel tie "angelai" (butybes su sparnais) nusiunte eiti toliau?
net sunku kazka pakomentuot..;} amen..