KūrybaEilėraštis
Nykstanti egzistencija
...dar tebesmaugia troškulys okianiškų akių...
Dusina alkis vynuogėmis kvepiančių, saulėmis karštų delnų...
Vis laikau siluetą...pyktį geriu...
Atgailos įžvelgti nedrįstu...
Sava valia išnirau iš vandenyno bangų – tavo plaukų...
Atleisk!
Skandink!
Surišk rankas ir gyvaperliais apipink!..
Alkstu tavo jausmų – srovių...
Sau atleisti negaliu...
Jei tiki, atplauk balto pieno puta, jei skaudu – nesakyk:
aš ir taip sužeista...
O gyvenime!Nužudyk mane iš lėto ir skausmingai...
Esu gyva, bet gyventi per sunku...
Dievaiti, būkim Mes!
Kiek ilgai blaškysimės Aš ir Tu?..
Po truputį skęstu... Mintys – akmuo.
Kaip lengvai trokštu...alkstu...dūstu...
Sudraskykit, Moiros, siūlą. Be jo – tuštybė esu.
Gyventi neįstengiu... Egzistuoti daros per trapu...
Po dalelę įru...
Dūstu...
Netenku savęs...
Tyrų jausmų...

Komentarai
Painokas, mintys pinasi, raizgaliojasi ir tie visi taškai taškeliai susiraizgo tarp jų. Bet mintys visai įdomios.