27 kartus kelio namo neranda.

Atrodytų juokinga situacija. Per daug serialų prisižiūrėjom, žmonės. Per daug. Nemanot? Kodėl tada gyvenam lyg meksikiečių serijose? Susitinkam, paflirtuojam, žinom, jog vienas kitą mylim, tačiau kalbam pievas. Pievos pievom, bet pokalbis ir lieka tik pokalbiu. <Žmonės išsiskiria...> Susiskambinam. Susirašom. <...> Viskas yra totalus absurdas. Mano manymu.

________________________________________ __________________

Raudoni nagai ir iškelta galva.
Išdidumas, įkyrėjęs iki pat pirštų galiukų.
Sumautas širdies drebulys.

Aš žinau, kad mes niekada nebūsim Tu ir Aš.
Mes visada būsime mes.

_______________________________

Žydras žydras dangus ir skrendantys paukščiai. Aš nebenoriu žiemos. Aš noriu tiesiog nupūsti dulkes nuo prisiminimų, seneli. Noriu iškelti rankas ir užsikabinti Tau ant kaklo. Kaip tada... Atleisk, kad aš ir vėl skystalas, seneli. Atleisk, tu juk žinai, kaip viskas iš tikrųjų einasi. Jeigu man patartum, aš būčiau pats laimingiausias pasaulyje žmogus. Ta maža mergytė auga, bet jausmai nesikeičia. Kaip pasakytų Viola 'na tai kas, kad stuksi aštuoniolika...', seneli. Tu beprotiškai ypatingas. Atiduočiau bet ką, kad vis dar turėčiau galimybę sulošti su tavimi Durnių. Ir Tu man pasiduotum, kaip tuomet, seneli.
Aš toks mažytis žmogus. Aš toks mažytis, o širdis tokia didelė.

Ir aš Tavęs pasiilgau. Taip kaip gali pasiilgti, tik mylimiausia anūkė savo optimisto.*

https://tn3-1.deviantart.com/fs32/300W/i/2008/207/7/5/its_a_magical_thing__by_pura_vida_love.jpg

________________________________________ _____________

Už tamsiausių miškų,
Už giliausių ežerų,
Už kalnų, upių ir jūrų

tupi mano mažutė, bet daili laimė.
ir bijo. ir dreba. ir kelio namo neranda.

Komentarai