
27 kartus kelio namo neranda.
________________________________________ __________________
Raudoni nagai ir iškelta galva.
Išdidumas, įkyrėjęs iki pat pirštų galiukų.
Sumautas širdies drebulys.
Aš žinau, kad mes niekada nebūsim Tu ir Aš.
Mes visada būsime mes.
_______________________________
Žydras žydras dangus ir skrendantys paukščiai. Aš nebenoriu žiemos. Aš noriu tiesiog nupūsti dulkes nuo prisiminimų, seneli. Noriu iškelti rankas ir užsikabinti Tau ant kaklo. Kaip tada... Atleisk, kad aš ir vėl skystalas, seneli. Atleisk, tu juk žinai, kaip viskas iš tikrųjų einasi. Jeigu man patartum, aš būčiau pats laimingiausias pasaulyje žmogus. Ta maža mergytė auga, bet jausmai nesikeičia. Kaip pasakytų Viola 'na tai kas, kad stuksi aštuoniolika...', seneli. Tu beprotiškai ypatingas. Atiduočiau bet ką, kad vis dar turėčiau galimybę sulošti su tavimi Durnių. Ir Tu man pasiduotum, kaip tuomet, seneli.
Aš toks mažytis žmogus. Aš toks mažytis, o širdis tokia didelė.
Ir aš Tavęs pasiilgau. Taip kaip gali pasiilgti, tik mylimiausia anūkė savo optimisto.*

________________________________________ _____________
Už tamsiausių miškų,
Už giliausių ežerų,
Už kalnų, upių ir jūrų
tupi mano mažutė, bet daili laimė.
ir bijo. ir dreba. ir kelio namo neranda.

Komentarai