žavėkis .
Arklys Dominykas prišuoliavo prie jo ir džiaugsmingai sušuko:
- Sveikas gyvas, begemote! Kaip gyveni?
Bet Nikodemas neatsakė nė žodžio...
- Laba diena, aš arklys Dominykas! – dar garsiau šūktelėjo arklys, manydamas, kad begemotukas gal neprigirdi.
Tačiau begemotukas ir toliau elgėsi kaip įbestas – stovėjo ir savo žydrom begemotiškom akim žiūrėjo į rugiagėlių pievą.
- Kas tau atsitiko, gal apkurtai? – suriko arklys, bet ir šįsyk begemotukas net galvos jo pusėn nepasuko. Tada Dominykas apėjo begemotą ratu ir atsistojo priešais jį, - kad tas nors pamatytų, jog su juo yra šnekama. Bet ir šis būdas nedavė teigiamų rezultatų, nes begemotukas paprasčiausiai nusigręžė į priešingą pusę, nemandagiai atsukdomas Dominykui kuprą, ir spoksojo toliau į kitą pievos pusę. “Tikriausiai jis neapkenčia arklių, - ėmė svarstyti Dominykas. – Gal vaikystėje jam yra įspyręs koks nors arklys ir nuo to laiko jis mano, kad visi arkliai tik spardosi… O gal jį užkerėjo kokia baisi afrikietiška ragana ir atėmė iš jo žadą. Jeigu viskas įvyko taip, kaip aš spėju, tai dabar ta ragana turi du žadus – begemotuko ir savąjį, o šis vargšelis nebeturi nė vieno… Gal aš galėčiau kaip nors jam padėti tą žadą atgauti?”
Ir pabandė jis prisiminti, kaip gaivinami gyvūnai, netekę žado. Ir prisiminė, kaip kažkada buvo matęs vieną žmogų, nukritusį nuo arklio ir gulintį be žado. Tai prie jo pribėgęs kitas žmogus padaužė nukritusįjį per žandus ir tas kaipmat atsigavo… Nutarė ir Dominykas pabandyti šį metodą pritaikyti begemotukui pagydyti. Priėjo ir porą kartų trinktelėjo – per vieną žandą, paskui per kitą…
Begemotukas tučtojau atgavo žadą ir pradėjo šaukti:
- Ko čia spardais kaip koks arklys, gal nematai, kad rugiagėlėm žaviuos?!
- Atsiprašau, aš pamaniau, kad tu susirgai, - atsiprašinėjo arklys Dominykas. – Be to, aš norėjau pasiklausti, kur yra rugiagėlių pieva, bet dabar ir pats ją matau, taigi klausti kaip ir nėra jokios prasmės.
- Jūs, arkliai, pernelyg dažnai visko klausinėjat, nes nemokat prieš paklausdami pagalvoti savo galva, - ėmė pamokslauti žadą atgavęs begemotukas Nikodemas, - ir jeigu jūs geriau į viską įsižiūrėtumėt ir ramiau pamąstytumėt, tai suprastumėt, kad viską puikiausiai galima suprasti ir be žodžių.
- Aš pasistengsiu, aš pasitaisysiu, - pažadėjo paraudęs Dominykas ir padėkojo: - Ačiū jums už šias vertingas gyvenimo pamokas…
- Nėr už ką, - atsakė Nikodemas ir vėl nusisuko į kitą pusę.
Arklys Dominykas, nesmagiai jausdamasis, patrypčiojo vietoj ir jau norėjo bristi į rugiagėlių pievą. Bet staiga apsigalvojo ir, dar sykį apėjęs begemotuką, vėl atsistojo priešais jį ir paklausė:
- Atleiskit, mielas begemotuk… Jūs esate toks išmintingas gyvulys, kokių aš niekad nesu sutikęs. Gal galėtumėte man pasakyti – ką gi jūs šiuo metu tylėdamas galvojate?
- Aš galvoju nieką, - kiek patylėjęs atsakė Nikodemas. – Matote, aš esu taip išvargęs nuo visokių nereikalingų minčių, kad dabar stengiuosi apie nieką negalvoti. Tisiog grožiuosi viskuo, ką matau…
- Ir jums niekad nepasidaro liūdna taip su nieko nesikalbant tik vienam pačiam viskuo grožėtis? – toliau klausinėjo Dominykas.
- Man retai kada būna liūdna, nes aš dar pakankamai jaunas, - atsakė išmintingasis Nikodemas, - o liūdni dažniausiai būna suaugę begemotai, kurie nebeturi laiko atsistoti ir žiūrėti į rugiagėlių pievą. Jie visur scuba, lekia, amžinai pavargsta ir dėl to kartais būna labai liūdni.
- O ar jums niekad nesinori turėti draugų ir draugių? – vis neatstojo su savo klausimai Dominykas.
- Aš jų turiu nesuskaitomą galybę, - nusijuokė begemotukas. – Visi, kuriuos kada nors esu sutikęs, yra mano draugai.
- Tai ką – nuo šiol ir aš būsiu tavo draugas? – nesitvėrė džiaugsmu Dominykas.
- Be abejo, nuo šiol tu būsi mano draugas, - patvirtino Nikodemas.
________________________________________ ______
žavėkis rugiagėlėmis, žavėkis

Komentarai
tylosMinute rašė: čia iš tos mėlynos knygelės: "Arklio Dominyko meilė"?
čia iš tos mėlynos knygelės: "Arklio Dominyko meilė"?