beviltiškai .
Viskas buvo ramu. Gal net šiek tiek juokinga, nes vis dėlto visiems pasireiškė pavasaris. Skambutis. Sukrėtęs mano mintis ir mane pačią. Aš dar nesijaučiau tokia stipri ir tuo pačiu tokia silpna vienu metu.
Bėgimas. Absurdiškas, kai gerai pagalvoji. Be krypties, su tikslu. Su baime. Kiekviena sekundė juk gali kainuoti. O kaina didžiausia... Tas prakeiktas šaltis, raudonos rankos, iš kurių niekaip negalėjau paleisti telefono. Besibaigianti sąskaita ir klausimas - kur tu, po velnių?! Milijonas žodžių. Kartojasi. Prašau. Aš tik norėjau atsiprašyt. Atleisk. Vėl bėgimas. Ir vos tik sustojus į galvą braunasi mintis - sustoti negalima, negalima, negalima. Ledas storas, balsas užkimęs. Stovi tarp miškų žmogus ir tas drebantis. Stiprus, kaip šiaurės vėjas. Silpnas, kaip žolė prieš tą vėją. Šūksniai. Beviltiški. Nulis atsako. Žingsniai į priekį, atgal... Sniego girgždėjimas iki pat sielos gilybės. Nekenčiu to garso. Kur tu? Aš esu niekur. Aš niekur. Manęs nėra ir nebus. Surasiu. Turiu tikslą. Bet kaip. Nuversiu kalnus... Surasiu. Spėsiu.
Beveik palūžti. Kristi ant sniego ir verkti lyg praradus viską, ką stengeisi susigrąžinti. Pasikelti. Lengvai nepasiduoti.
Bėgti mišku. Šaukti. Rėkti iš baimės. Iš nežinios. Iš skausmo.
Sustok. Niekur neik. Būk ten.
Ir neinu. Tyliu. Reisuoju į priekį ir atgal nerasdama vietos. Rašau. Kalbu. Nesuprantu, kas vyksta ir kodėl. Laukiu ilgai. Viskas gerai.
Ačiū Dievui. Galva sukasi, kas galėjo nutikti.
vienoks skausmas yra tada, kai žmogus tave palieka ir išeina.
kitoks skausmas, kai tu esi vienintelis žmogus, žinantis, kad kažkas nori išeiti.

Komentarai
kitaip ir būti negali
prieblanda rašė:😅 [bjauriausia, kad dažniausiai niekuo negali padėti]
😅 [bjauriausia, kad dažniausiai niekuo negali padėti]