
dirbtinio medaus teplionės.//

Vieni ar kiti. Vis viena tokie patys.
Lygiai tokie pat.
Pagalvojam.
Esam?
Gyvenam?
Mylim?
Tik tylim?
Vaidinam?
Meluojam?
Eilinį kartą nusišnekam?
Ogi... gal.
________________________________________ _________
Kada nors aš įeisiu pro tuos dangaus vartus ir atsidusiu.
Nubrauksiu prakaito lašus nuo kaktos.
Užsimerksiu taip stipriai, jog akys, rodysis, išsprogs.
Mane palies galinga ranka ir aš atsimerksiu.
- Ar pagaliau čia, žmonės būna laimingi?
- Čia? Laimingi jie gali būti visur. Jeigu tu tuo tikėsi, jeigu neprarasi paskutinės vilties, jeigu nepasiduosi ir sieksi visko, ko trokšti, iki paskutinio atodūsio... tu būsi laimingas.
- Dėde, ar pažįstate šitą žmogų? (rodau nuotrauką) Jis - tikrai geras.
- Aš ne dėdė. Vadink mane Draugu... Aš visus pažįstu. Gerus ir blogus.
- Tai..?
- Vaikeli, man atrodo, tau laikas namo...
Nulenkiu galvą už tave. Nes tavęs neužmiršiu. Myliu.

________________________________________ _________________________
Boružiau, šiandien dovanoju tau saulės spindulius, šilumą ir žydrą dangų. Žinai už ką? Už kažkada pasidalintą saulę... Už šypseną ir tikėjimą. (;

________________________________________
Šiek tiek minčių iš ankščiau -
Kartais mes esame visi kartu. Po vieną. Po du. Po tris.
Visi kartu ir kiekvienas atskirai.
O suprato tą vienetai..
<...>
Greičiau prabėgtų liepa. Ateitų jos pabaiga.
Šypsės belaukiant.
Pirmadienis. 0 emocijų.
Aš ne Garfield'as.
____________________
Geros naujienos.
Mažo ir didelio vaiko [arba ne vaiko] šypsenos.
Viskas taip gražu.
Dirbtiniu medum ištepliota nosis,
svajonės ir net abejonės. Saldu..//


Komentarai