Žmogžudžiai. Tenkinasi kiekviena atvirai ir paslėptai kruvina akimirka, nesikeičia, egoistiškai šypsosi rūkydami brangias cigaretes, o kai kurie šlykščius cigarus, išpūsdami dvokiančius dūmus pro savo pajuodusius dantis. Nebūtų tie dūmai tokie dvokiantys, jei jie eitų iš kieno nors kito burnos. Bet čia kitas reikalas. Nusispjauna ant šaligatvio, o toje pačioje vietoje po keleto minučių išsitėškia koks nors penkiametis bamblys. Ir verkia. Ir rėkia, nes aplink minios, kurios gali jam paglostyti galvą ir pasakyti: „Mažuti, viskas praeis... ar jau nebeskauda?“ Viskas sukasi ratu, dešimtą, šimtąjį, tūkstantąjį kartą. Jų milijonai. Jie nepailstantys. Jų kūnai stiprūs, o sielos trapios. Bent jau buvo. Kažkada. Šiandien jie monstrai. Prisižiūrėję amerikietiškų filmų su holivudo atributikom, jie, palyginus švelniai, iškošia: „Aš dar sugrįšiu“ ir grįžta, po velnių, tikrai grįžta.
O mes tik niūrių filmų žiūrovai. Stebim, kaip jie žudo žmogų savyje ir žmogų kitame. Ir gailim. Jų. Bet ne savęs.
|
Komentarai