
Kai laikas dings.//
Toli, mažos mergaitės mažoje širdelėje susikaupė ašaros.
Mama pasakytų “Širdutei skauda dantukus“, tačiau čia visai kas kita.
Aš nekenčiu pasaulio, nekenčiu taip, kaip tik gali nekęsti pirmokė!
[iš kūrinėlio 'Anna Hills']
________________________________________ _________
Aš dievinu tokį jausmą,
kai širdis nesitveria manam kūne,
kai ji taip stipriai ir karštai plaka,
kai man beprotiškai gera...
Nematau, negirdžiu... bet jaučiu.
O taip, tikiu. Su tavim kartu. Nors ir ne šalia.

________________________________________ ___
Pakilti aukštai aukštai.
Paliesti dangų.
Pabučiuoti debesis...

_________________________________
Paprastai.
Ypatingai.
Nepakartojamai.

________________________________________ ______________
Kai Ji būna viena, o kieme taip šalta ir lyja lietus.
Nusvyra medžių šakos...
Ant šalto betono krenta lapai.
Jos širdy ruduo, o akyse viltis.
Nusišluostyt ašaras, pakilti ir eiti į priekį.
Eiti.
Velniop viską, nesustot.

________________________________________ _______
Viskas, ką galim, sugebam.
Kas taip akivaizdu, bet nepastebima.
Kartais net neįvertinama.
Ką norėtumėm dovanoti, tačiau nepavyksta.
Atstumas.
Kada nors jis išnyks.

_______________________________________

Be galo ačiū už nuostabias šypsenas vakar.
Mėta.
Ir už tokias pat nuostabias šiandien.
Aira.
Kai laikas dings.Suprasim.//
Mama pasakytų “Širdutei skauda dantukus“, tačiau čia visai kas kita.
Aš nekenčiu pasaulio, nekenčiu taip, kaip tik gali nekęsti pirmokė!
[iš kūrinėlio 'Anna Hills']
________________________________________ _________
Aš dievinu tokį jausmą,
kai širdis nesitveria manam kūne,
kai ji taip stipriai ir karštai plaka,
kai man beprotiškai gera...
Nematau, negirdžiu... bet jaučiu.
O taip, tikiu. Su tavim kartu. Nors ir ne šalia.

________________________________________ ___
Pakilti aukštai aukštai.
Paliesti dangų.
Pabučiuoti debesis...

_________________________________
Paprastai.
Ypatingai.
Nepakartojamai.

________________________________________ ______________
Kai Ji būna viena, o kieme taip šalta ir lyja lietus.
Nusvyra medžių šakos...
Ant šalto betono krenta lapai.
Jos širdy ruduo, o akyse viltis.
Nusišluostyt ašaras, pakilti ir eiti į priekį.
Eiti.
Velniop viską, nesustot.

________________________________________ _______
Viskas, ką galim, sugebam.
Kas taip akivaizdu, bet nepastebima.
Kartais net neįvertinama.
Ką norėtumėm dovanoti, tačiau nepavyksta.
Atstumas.
Kada nors jis išnyks.

_______________________________________

Be galo ačiū už nuostabias šypsenas vakar.
Mėta.
Ir už tokias pat nuostabias šiandien.
Aira.
Kai laikas dings.Suprasim.//

Komentarai