o mielas Kalėdų seneli...

________________________________________

ATVIRAS KALĖDŲ SENIO LAIŠKAS

„Mano elniams nereikia snieguotų kelių. Juk Kalėdos ateina ir ten, kur sniego niekada neiškrenta. Dovanų laukia viso pasaulio vaikai — aukštai kalnuose, giliai taigoje, karštoje Afrikoje, tankiose džiunglėse. Kalėdos taip pat aplanko neapsnigtus Lietuvos miestus ir kaimus.
Bet šiemet man liūdna, nes vis rečiau pamatau džiaugsmą vaikų akyse. Man užtrenktos durys į jų sapnus. Kažkas vagia iš vaikų Kalėdas.
Iš pradžių galvojau, kad kalti tie, kurie pardavinėja dovanas — žmonės perka jas glėbiais ir dalija vienas kitam. Nuostabus dovanojimo džiaugsmas trunka akimirką, o visą kitą stebuklingą Kalėdų laiką praryja lenktynės: kieno dovana didesnė, geresnė, brangesnė. Gal taip elgiasi tik suaugusieji? Deja.
Jau ne kartą, užsukęs į mokyklą ar vaikų darželį, girdėjau: „Seni, ką duosi?“. Šitie vaikai kartais tiksliai žino, kaip jų dovana atrodo ir kiek kainavo — matė ją tėvo rankose. Tėvas pyko ir žadėjo, kad kitais metais nebus jokių Kalėdų — per brangu.
Dažnai „pametu“ dovanas miške, tačiau visada jas randu. Kad būtų linksmiau, paprašau vaikų padėti jų ieškoti. Būna smagu, tačiau kai kurie vaikai prabyla teisiančiais žodžiais: “Už ką aš mokėjau! Duok, seni, dovanas arba grąžink pinigus“.
Žinau, kad vietoj dovanos padavęs pinigus Kalėdų Seneliu tam vaikui jau nebūčiau, o Kalėdos — pavogtos. „Ar esi matęs voverę? — klausiu tada pinigais susirūpinusio vaiko. — Žiūrėk, ji tavęs visai nebijo. Palik prie medžio riešutų. Ji nepadėkos, bet bus labai laiminga.“
Kartą mokytoja nusprendė, kad jos auklėtiniai trečiokai jau pakankamai subrendę netikėti Kalėdų Seneliu. „Atvažiavome pas tave į mišką smagiai praleisti laiką. Mes dovanėlėmis jau pasikeitėme klasėje,“ — pareiškė mokytoja.
Buvo liūdna ir gėda žiūrėti vaikams į akis. Nors po saldainį. Nors po mandariną. Kalėdų Seniai paprastai nemeluoja, bet tąkart pasakiau, kad dovanas kiškiai kažkur išmėtė. Pažadėjau surasti dovanas ir pas kiekvieną užsukti po Kalėdų.
Taip liūdnai nusiteikęs vieną šlapią gruodžio popietę išėjau į gatvę išsiaiškinti, kas vagia Kalėdas? Neužmirštu vaikų troškimų. Tačiau tyčia visų klausinėjau — ko norėtumėte dovanų per Kalėdas?
Tiksliai žinojau, kad ne vienas jų troško santarvės ir jaukumo šeimoje, tačiau paprašė automobilio. Svajojo apie kompiuterį, tačiau reikalavo kur nors iš namų pradanginti tikrą brolį. Norėjo dviračio, bet nuo manęs atšoko, lyg nuo įkyraus prekeivio: „Atsiprašau, neturiu laiko“. Sunerimau, nes manimi labiau apsidžiaugė tie, kurių vaikystė seniai baigėsi.
Žilas dėdė Antanas Kalėdoms labiausiai norėjo sveikatos — ne tik sau, bet ir visai giminei. „Ir automobilio“, — šypsodamasis dėl viso pikto pridūrė jau atsisveikindamas.
Antano bendraamžė Genutė jau norėjo prabilti apie šviesias savo svajones, tačiau jas užgožė kasdieniai rūpesčiai ir rūpesčių kaltininkų paieškos: „Pasakykite, Kalėdų Seneli, visiems Seime sėdintiems veltėdžiams, kad labiau pasirūpintų senais žmonėmis“.
Apsidžiaugiau pamatęs iš tolo džiaugsmu trykštančias dvylikametės mergaitės akis: „Man kačiuką atnešk. Galiu eilėraštį padeklamuoti“.
Po sekundės susirinko dar keletas panašaus amžiaus mergaičių, kurių svajonės buvo girdėtos: telefono, automobilio, pinigų. „Ir man tada telefoną“, — persigalvojo kačiuko pageidavusi mergaitė.
„Einam iš čia, — tempė nuo manęs, Kalėdų Senio, viena paauglė draugę. — Kažkoks prisigėręs senis kvailioja.“ Skaudžiausia, kad šie žodžiai nenukrito nuo lubų. Ši mergaitė tikrai kažkada yra mačiusi degtine trenkiantį, besikeikiantį Kalėdų Senį.
Viena ponia paprašė atnešti ką nors gražaus. Netrukus prisiminė ir savo bendradarbius: „Visam kolektyvui atnešk dovanų. Labai lauksime“.
Sucypė stabdžiai. „Seneli, nepamiršk ir manęs aplankyti,“ — pro praviras dureles užkalbina vairuotojas. Mašiną jis turi neblogą, ko jam bereikia? Tačiau vyras nuoširdžiai nusišypso: “Man tik saldainių“.
Tie žodžiai mane pradžiugino. Supratau, kad tikėti Kalėdomis ir stebuklais niekada nevėlu. O Kalėdų pavogti neįmanoma, jei nors vienam palinkėjai laimės.

Pasipergyvenim.

Komentarai