Paskutinis skambutis. Nuskambėjo. Pradinių klasių laiškai, piešiniai, nuotraukos... sugraudino. Ketvirtokų žodžiai, tariami taip nostalgiškai, taip liūdnai. Ašaros besikaupiančios akyse ir užspaudžiamos nosinaite. „Ko netenki, supranti tik praradęs.“ Taip, mokytoja, tikrai taip. Paskutinė pamoka. Kažkaip kitaip. Visi tylūs, jokio klegesio. Karts nuo karto nusišypso. Kartais nuleidžia galvą ir susimąsto. Oficiali dalis. Vaidilės dainos išrinktos būtent tokios, kurios labiausiai spaudžia ašaras. Auklėtojos dengiasi gėlėmis, direktorė kūkčioja. Nusijuokiu. Juk nemirštam, chebra! Susižvalgom su Gotauta... Kokie dideli mūsų vienuoliktokai užaugo. Ir brolius. Ir mano Violetėlė. Et. Įteiktos gėlės, padėkota, dvyliktokai stovi ir skambina varpeliais, mokytojai iškilmingai išeina. Ritos akys raudonos... Nebijokit mokytoja, Jūsų neužmiršim niekada.
Kitas etapas. Siautėjimas miesto gatvelėmis, begalės balionų, fotoaparatų blyksėjimų. Cibas vidury kelio ir Giedrė vos ne griovy. ; D Viskas puiku. „Broliai Bliuzai“. Garbės ratukai. Ir pagaliau vakaras.
Nepakartojamas vakaras! Nuostabiausias tūsas, kokį atsimenu. Tiek šokių, tiek čiuožki, čiuožki, tiek meilės simfonijų... Dėkoju visiems buvusiems kartu už neužmirštamą paskutinį skambutį. Tegu gailisi tie, kas praleido šitokį įvykį!
- Duokit man mineralinio... ir Fugalį! D

55! - we are the best. ;*
|
Komentarai
Ponas_X rašė:Aš dar ir dabar negaliu patikėti, kad baigiau mokyklą 😄DDD nors baigiau pernai 😄DD
Aš dar ir dabar negaliu patikėti, kad baigiau mokyklą 😄DDD nors baigiau pernai 😄DD
Crazyz, aš irgi labai patenkinta vienuoliktokų darbu. Buvo nuostabus renginukas ;> Syncope, aš mėgavausi kiekviena akimirka, nes bijojau, ką nors praleisti, užmiršti... Ir buvo beprotiškai gera.*
et, pažįstami jausmai.. sveikinu :> nuostabiausia, kad viso to antrąkart nepatirsi. bet visada juk gera prisiminti
nice ;]] kitais metais ir man tai patirti. O mes labai gerą renginį surengėm dvyliktokams, visi labai stebėjosi ;]