Žmogėdrų_ėdra. Niammy.

Mano galvoje ūžia fizikos apibrėžimai.

Besprendžiant uždavinį supratau, kad žmonės gali būti tokie egoistai. Nieko nesakiau, tiesiog nurijau visą kartumą kartu su 'vandens temperatūrom'. O norėjosi...
Skorpioniška nuojauta, kad ateity bus atsilyginta. Negaliu kovoti su įgimtais dalykais.

________________________________________ ____________

Eivino šiandieninės replikos privertė išspausti gerulę šypseną.
Nebūtų Varėna. Juokingai taaaaip.

________________________________

+ dar 'Nesidžiauk radęs, neverk pametęs.' D
Aną savaitę rasti 20lt, šiandien buvo pamesti. Wee.

Ir mano winampe sukasi Telebimbam. Širdelę spaudžia.
Ir mano telefonas lopas. Jis tyli. Bet lopas, ne todėl, kad tyli. Lopas, nes sms'ai ateina ne laiku.
Nekenčiu tokių dalykų.

Gerai pagalvojus... kam man tas telefonas?
Ir į galvą šauna išganingas atsakymas - susisiekimui. OK.

________________________________________ _____________________

Iš tikrųjų, mąstant, kyla daug minčių. Tik nesinori sakyt.
Žmonės kartais neklauso. Nemoka klausyti. Nenori.
Kai norės, sustos akimirkai ir išgirs.

Supras, kad rūpestis yra gerai. O ne atvirkščiai.
Supras, kad draugai viską mato ir nori tik gero. ( draugai... )

O kai kurie jau nemato tikslo prabilt. (bijo?)

________________________________________ _____

Sėdžiu sau su fizikos vadovėliu, o norisi kur nors išeit.
Mp3 klaidžioja kažkur. Veeeelnias.
Kieme šiek tiek drėgna, 'baluota'. D

________________________________________ _____________________


https://tn3-2.deviantart.com/fs11/300W/i/2006/220/c/0/Finally___by_alshairan.jpg


JUAN BONILLA

DULKĖ ESI (ištrauka)

Jai baisu.
Žaliuzės nuleistos, langinės užvertos, neprasiskverbia nė pluoštelis mėnesienos.
Jai šalta.
Tačiau tėvas nusprendė neduosiąs vaikams antklodžių - kad grūdintųsi.
Girdi žingsnius, girgždančius medinėmis grindimis ir artėjančius prie jos miegamojo.
Bet ten sargas, įsliūkinęs į ledinę salę tartum vagis ir atnešęs į jos buveinę pykinantį anyžinės kvapą, kaip ir visi anuometiniai rytmečiai.
Sargas, pakriošęs žmogėnas šiurkščiais ūsais, raukšlėta oda, uždeda karštas rankas ant moters šlaunų ir vedžioja per adatų subadytą kūną.
Mergaitė rėktų, tačiau užgniaužia tą norą, nes žino, kad jei taip darys, bus blogiau, kad nevalia piktinti kaimynų: ji neturi priešintis ateiviui, sliuogiančiam į jos guolį, glostančiam ją ir kuždančiam - ar nori, kad sušildyčiau; jis išlemens, kokia ji panaši į savo motiną ir įsiskverbs į ją, gyvuliškai, kaip įsiskverbs po daugelio metų sargas, kuris, prieš ištrykšdamas bevaisėse įsčiose, prieš visam pasauliui pagaliau užgęstant ir galų gale nutylant tam garsui, kurį skleidžia dūlantis motinos lavonas, trūkčiojamu tėvo balsu sušnibždės: "Nieko nieko, kekšele, tau juk vis vien".

Komentarai

mischief

we will win.*