
nebėk, kai veja .
Pradėjau tyliai netoleruoti vienų žmonių elgesio. Sunku kažkaip. Gerai, kai turi ramstį, o dar geriau, kai net ne vieną, o keletą. Myliu Jus, kurie būnat šalia, kai reikia. Ir šiaip, būnat kažkur netoliese. Nesvarbu, ar už žingsnio, ar už 200km.
Po truputį matau, kaip aplinkiniai žmonės pasineria į rudens nuotaikas.
- Kaip taviškių vaikinų nuotaikos?
- Puikios! O taviškių?
- Maniškių irgi visai gerulės! ; DD
Iš nuobodulio mane gelbėja naktiniai-rudeniniai piknikai. Miškai, kuriuose tamsu, kaip... hmm. Kaip negro užpakaliuke. ; D Nuotaiką pakelia karštas vynas (Vygantai, taip taip, pigus...). O mus visur lydi juokas.
Dvyliktokų pirmadieniai - nerealiausi. Giedriaus pasakojimai, citrina & tekila, pežukas su vienuolika žmonių viduje, fotosesija, sukimasis... sukimasis... sukimasis...
Už mus, mielieji.
________________________________________ ________________________
Svajūne, sorry, kad vakar išsitempiau iš namų į tokį tuščią miestą. Į tokį tuščią grilį. Bet mes užvaldėm mūsų staliuką tą valandėlę! <...> Atsiimsim penktadienį.~
_____________________________
iš lėto
laimim karus bet atiduodam
savo gyvenimus
neskubėdami
neiimk kai duoda
nebėk kai veja ...

Komentarai