
paklausykim kaip skamba Tyla.//
Šiandieną nudažiau ryškiai mėlyna spalva.
Dažyčiau raudonai, bet dažų trūkumas.
Dažiau sau nosį, akis, rankas...
Visi aplink mane buvo mėlyni.
Gaila. Ne visi tą matė.
Ne visi suprato.
_______________________________________
O filmai iš tikrųjų mane paveikė.
Aš beprotiškai norėjau,
kad kokie šeši 'kietiakai' sėdintys kairiam salės kampe užsičiauptų.
Norėjau.
Paukštukas buvo. Paukštuko nėra.

_____________________________
Kažkoks netikras atsisveikinimas.
Toks pat, kaip ir netikri pasisveikinimai...
Ašarotos akys, velniai žino kodėl.
- Kodėl?- ji manęs paklausė.
- Ką aš žinau...- atsakiau.
Baigėsi. Kaip ir filmai baigiasi.

________________________________________ __
Protingas pokalbis, iš tiesų.
Suoliukas, toks vienišas ir nelaimingas, ant kurio turėčiau sėdėti aš.
Tačiau nesėdžiu.
Suoliukas, toks tuščias ir liūdnas, ant kurio aš turėčiau palikt dovanotas gėles.
Tačiau...
_____________________________
Kvailos ašaros visai ne dėl to, jog kažkas trumpam laikui dingsta.
Būtent dėl to, jog tiek kartu praleistų akimirkų retkarčiais pamirštama.
<...> ir jeigu tu pavirsi į mažą glitų vabaliuką, aš vis tiek Tave mylėsiu!
Sėkmingos kelionės, Džaste ir Vaiva. ;>*

________________________________________ ________________
Naktis.
Visos braškės jau virškinamos, manyčiau.
Aš nekenčiu tokio meto, kai visur ieškoma kaltų.
Visur kabinėjamasi prie menkniekių.
Visur kalbamasi už akių.
O dabar patylėk.
Paklausykim kaip skamba Tyla.//

Dažyčiau raudonai, bet dažų trūkumas.
Dažiau sau nosį, akis, rankas...
Visi aplink mane buvo mėlyni.
Gaila. Ne visi tą matė.
Ne visi suprato.
_______________________________________
O filmai iš tikrųjų mane paveikė.
Aš beprotiškai norėjau,
kad kokie šeši 'kietiakai' sėdintys kairiam salės kampe užsičiauptų.
Norėjau.
Paukštukas buvo. Paukštuko nėra.

_____________________________
Kažkoks netikras atsisveikinimas.
Toks pat, kaip ir netikri pasisveikinimai...
Ašarotos akys, velniai žino kodėl.
- Kodėl?- ji manęs paklausė.
- Ką aš žinau...- atsakiau.
Baigėsi. Kaip ir filmai baigiasi.

________________________________________ __
Protingas pokalbis, iš tiesų.
Suoliukas, toks vienišas ir nelaimingas, ant kurio turėčiau sėdėti aš.
Tačiau nesėdžiu.
Suoliukas, toks tuščias ir liūdnas, ant kurio aš turėčiau palikt dovanotas gėles.
Tačiau...
_____________________________
Kvailos ašaros visai ne dėl to, jog kažkas trumpam laikui dingsta.
Būtent dėl to, jog tiek kartu praleistų akimirkų retkarčiais pamirštama.
<...> ir jeigu tu pavirsi į mažą glitų vabaliuką, aš vis tiek Tave mylėsiu!
Sėkmingos kelionės, Džaste ir Vaiva. ;>*

________________________________________ ________________
Naktis.
Visos braškės jau virškinamos, manyčiau.
Aš nekenčiu tokio meto, kai visur ieškoma kaltų.
Visur kabinėjamasi prie menkniekių.
Visur kalbamasi už akių.
O dabar patylėk.
Paklausykim kaip skamba Tyla.//


Komentarai