
Stiklinių pelių spektaklis.//
Raminanti tyla, kurioje galima paskęsti.
Tylūs, vos girdimi atodūsiai.
Ji buvo maža mergaitė. Kiekvieną vakarą Ji mėgo nubėgti prie traukinių bėgių ir užvertusi galvą skaičiuoti žvaigždes. Suskaičiuodavo jų vos šimtą ir pamesdavo skaičių... Tomis akimirkomis Ji būdavo laiminga. Ji džiaugėsi juodu dangaus skliautu ir švilpaujančiu vėju. Ji jautėsi tokia laisva... Tokia ypatinga.
Kiekvienas mažytis žemės vabaliukas Jai buvo Dievo dovana. Ji mylėjo pasaulį. Ji dievino plačiasias pievas, kuriose lakstydavo kartu su drugiais... Pienės. Jos plaukus nuolat puošdavo gražiausios gėlės... Ji buvo paslaptinga. Be galo.
Tiršti dūmai.
Vėsa.
Ji guosdavosi paukščiams ir jie ją suprasdavo. Nes Ji - kitokia. Ji - sava.
Ji mėgdavo stebėti saulėtekius ir saulėlydžius. Saulei leidžiantis Ji nubraukdavo po ašarą ir prisimindavo vakarykštę... Ji niekada nesakė 'niekada'. Ji tik ėjo, ėjo, ėjo... be tikslo. Su viltimi.
13 norų.
13 raudonų balionų.
Ji ne daug kalbėdavo. Ji mėgaudavosi tyla... Tyla skambėdavo gražiau. Paprasčiau. Mieliau širdžiai.
Staiga.
Nerimta pauzė.
Jai patiko klausytis vieno žmogaus pasakojimų. Senuko iš gretimo kaimo. Ji nieko nesakydavo. Prieidavo, padėdavo savo ranką ant jo peties ir atsisėsdavo šalia. Senukas visada žiūrėdavo į tolį... Išsiimdavo seną, kaip ir jis, smuiką ir pradėdavo griežti. Jam nereikdavo natų. Jis ilgesingai, pilnomis skausmo akimis, įsiliedavo į tolį ir vis greiždavo... Grieždavo. O mergaitė klausydavo.
Skresvėjis.
O dangus nori verkti...
Ji jautė palengvėjimą, kai stygas užgaudavo raukšlėtos senuko rankos... Ji norėjo išskristi. Ji buvo tokia lengva. Tuo metu, Ji galėjo padaryti viską. Senuko smuiko istorijos užgoždavo žodžius, kurių ir taip buvo ne daug. Melodijos pakylėdavo kažkur aukščiau, nei dangus...
Ilgesys.
Namai iš degtukų.
Ir štai Ji suprato. Senukas - aklas. Ji tai suprato, bet neišsidavė... Priėjo, ir turbūt pirmą kart jam ištarė - 'Gražu.'. O jis tik dar labiau įsmeigė žvilgsnį į beribes platybes ir atsiduso.
Tikėti.
Nes tai galingiausia jėga.
Mergaitė bijojo. Ji jautė, kad kažkas negerai... Ji, kaip niekados ankščiau, pasiilgo to nepakartojamo griežimo. Mažyčiais žingsneliais sėlino prie senuko. Nusiramino. Pamatė jo siluetą. Ji pažvelgė į tarsi dulkėtą dangų ir užsimerkė. Stipriai. Galiausiai atsisuko į senuką ir sulaikė kvėpavimą. Tolumoje, ežero paviršius sujudėjo... Senuko akys buvo užmerktos. Abu tylėjo. Ilgai.
Stiklinių pelių spektaklis.
Netikra.
Ji išsiėmė iš savo kasų dvi geltonas lyg saulė pienes ir padėjo šalia senuko. Drebančia rankute įdėjo smuiką į dėklą ir uždarė. Nubraukė ašarą, kaip ir kiekvieną vakarą leidžiantis saulei. Šį kartą dvi. Ir išėjo...
Užrakinta muzika.
Pabaiga.

/Tau, mieloji.
Tylūs, vos girdimi atodūsiai.
Ji buvo maža mergaitė. Kiekvieną vakarą Ji mėgo nubėgti prie traukinių bėgių ir užvertusi galvą skaičiuoti žvaigždes. Suskaičiuodavo jų vos šimtą ir pamesdavo skaičių... Tomis akimirkomis Ji būdavo laiminga. Ji džiaugėsi juodu dangaus skliautu ir švilpaujančiu vėju. Ji jautėsi tokia laisva... Tokia ypatinga.
Kiekvienas mažytis žemės vabaliukas Jai buvo Dievo dovana. Ji mylėjo pasaulį. Ji dievino plačiasias pievas, kuriose lakstydavo kartu su drugiais... Pienės. Jos plaukus nuolat puošdavo gražiausios gėlės... Ji buvo paslaptinga. Be galo.
Tiršti dūmai.
Vėsa.
Ji guosdavosi paukščiams ir jie ją suprasdavo. Nes Ji - kitokia. Ji - sava.
Ji mėgdavo stebėti saulėtekius ir saulėlydžius. Saulei leidžiantis Ji nubraukdavo po ašarą ir prisimindavo vakarykštę... Ji niekada nesakė 'niekada'. Ji tik ėjo, ėjo, ėjo... be tikslo. Su viltimi.
13 norų.
13 raudonų balionų.
Ji ne daug kalbėdavo. Ji mėgaudavosi tyla... Tyla skambėdavo gražiau. Paprasčiau. Mieliau širdžiai.
Staiga.
Nerimta pauzė.
Jai patiko klausytis vieno žmogaus pasakojimų. Senuko iš gretimo kaimo. Ji nieko nesakydavo. Prieidavo, padėdavo savo ranką ant jo peties ir atsisėsdavo šalia. Senukas visada žiūrėdavo į tolį... Išsiimdavo seną, kaip ir jis, smuiką ir pradėdavo griežti. Jam nereikdavo natų. Jis ilgesingai, pilnomis skausmo akimis, įsiliedavo į tolį ir vis greiždavo... Grieždavo. O mergaitė klausydavo.
Skresvėjis.
O dangus nori verkti...
Ji jautė palengvėjimą, kai stygas užgaudavo raukšlėtos senuko rankos... Ji norėjo išskristi. Ji buvo tokia lengva. Tuo metu, Ji galėjo padaryti viską. Senuko smuiko istorijos užgoždavo žodžius, kurių ir taip buvo ne daug. Melodijos pakylėdavo kažkur aukščiau, nei dangus...
Ilgesys.
Namai iš degtukų.
Ir štai Ji suprato. Senukas - aklas. Ji tai suprato, bet neišsidavė... Priėjo, ir turbūt pirmą kart jam ištarė - 'Gražu.'. O jis tik dar labiau įsmeigė žvilgsnį į beribes platybes ir atsiduso.
Tikėti.
Nes tai galingiausia jėga.
Mergaitė bijojo. Ji jautė, kad kažkas negerai... Ji, kaip niekados ankščiau, pasiilgo to nepakartojamo griežimo. Mažyčiais žingsneliais sėlino prie senuko. Nusiramino. Pamatė jo siluetą. Ji pažvelgė į tarsi dulkėtą dangų ir užsimerkė. Stipriai. Galiausiai atsisuko į senuką ir sulaikė kvėpavimą. Tolumoje, ežero paviršius sujudėjo... Senuko akys buvo užmerktos. Abu tylėjo. Ilgai.
Stiklinių pelių spektaklis.
Netikra.
Ji išsiėmė iš savo kasų dvi geltonas lyg saulė pienes ir padėjo šalia senuko. Drebančia rankute įdėjo smuiką į dėklą ir uždarė. Nubraukė ašarą, kaip ir kiekvieną vakarą leidžiantis saulei. Šį kartą dvi. Ir išėjo...
Užrakinta muzika.
Pabaiga.

/Tau, mieloji.

Komentarai