Sulipdyti iš naujo.//

Spalio 31d.
Aštuoniolika mūsų. Skirtingų. Liūdnų ir linksmų.
[Daugiausia linksmų.]
Aštuoniolika šypsenų. Tikrų ir dirbtinų.

Paskui mus sekė visi prisiminimai... visi išgyvenimai, gal net nuoskaudos.
Vieniems skaudėjo. Kitiems ne.
Tretiems... skaudėjo be proto.

Vienų galvas plovė baseino vanduo, kitų lietus, dar kitų ašaros.
m, Tiesa, atsirado ir likusių sausų.
Galų gale, neapsakomai norėjosi miego, jautėsi didelis nuovargis
ir šiluma širdy.


+ - buvo gera.
________________________________________ ________________________________

Lapkričio 1d.
Vėjas. Susitraukę žmonės. Lietus.
Visi tokie nepatenkinti, tokie... rūškani.

Drebančiomis rankomis uždegamos žvakutės.

Seneli, atsiprašau, bet man regis, kad tave tik apkrovė bereikalinga našta.
[Už viską, kas buvo, yra ir dar bus. Aš myliu Tave.]

--- vakare viskas totaliai pasikeitė.
Vėjo nebuvo, lietus tik kartais purkšdavo lyg nuslopintas.
Kapinės atrodė įspūdingai, iš tikrųjų, dar niekad nemačiau tokio grožio.

Prisiminiau, kai su Seneliu eidavau pasižiūrėti tų mažyčių liepsnelių...
O dabar jau ne taip. Be jo.
Man trūksta. Tų pasakojimų prieš miegą... ilgesingų akių... Tavo žodžių ir Tavo tylos.

________________________________________ ________________________________

Lapkričio 2d.
Paslėpti visą nerimą giliai viduje.
Aš bandau patikėti tais žodžiais, bandau save raminti.

O sapnus retkarčiais norisi pasmaugti.*

MANO.

https://tn3-2.deviantart.com/fs20/300W/f/2007/305/0/b/MEMENTO_MORI_by_Aville.jpg

Komentarai