taip, jis mirė.//
Michailas Zoščenka
Širdis plyšo
Tyliai atidarau duris ir įeinu į tėčio kambarį.
Paprastai tėvas voliojasi ant lovos. Šiandien jis nejudėdamas stovi prie lango.
Aukštas, niūrus, stovi prie lango ir apie kažką galvoja.
Panašus į Petrą Didįjį. Tik barzdotas.
Tyliai sakau:
– Tėti, paimsiu tavo peiliuką pieštukams drožti.
Neatsisukdamas tėvas sako:
– Paimk.
Prieinu prie rašomojo stalo ir pradedu drožti pieštuką.
Kampe prie lango apvalus stalelis. Ant jo vandens grafinas.
Tėvas įsipila vandens stiklinę. Geria. Ir staiga griūva.
Griūva ant grindų. Virsta užkliudyta kėdė.
Iš siaubo šaukiu. Atbėga seserys, mama.
Pamačiusi tėvą ant grindų, mama klykdama puola prie jo. Purto už pečių, bučiuoja veidą.
Išbėgu iš kambario ir atsigulu ant savo lovos.
Įvyko kažkas baisaus. Gal baigsis gerai. Gal tėčiui priepuolis.
Vėl einu į tėčio kambarį.
Tėvas guli lovoje. Mama prie durų. Šalia – gydytojas.
Mama šaukia:
– Jūs apsirikote, daktare!
– Šiuo klausimu nedrįstame apsirinkti, ponia. Jis mirė.
– Kodėl taip iš karto? Negali būti!
– Plyšo širdis, – sako gydytojas. Ir išeina iš kambario.
Guliu savo lovoje ir verkiu.
____________________
Taip, jis mirė
Ak, kaip sunku žiūrėti į mamą! Ji nuolat verkia.
Štai stovi prie stalo, ant kurio guli mano tėvas. Veidu krinta ant jo ir verkia.
Stoviu prie durų ir žiūriu į baisų sielvartą. Ne, negalėčiau taip verkti. Turbūt mano širdis uždara.
Noriu paguosti ją, nuraminti. Tyliai klausiu:
– Mama, kiek metų mūsų tėčiui.
Šluostydama ašaras mama atsako:
– Ak, Mišenka, jis visai jaunas. Jam keturiasdešimt devyneri. Ne, negali būti, kad jis mirė.
Ji vėl purto tėvą už pečių ir murma:
– Gal tai gilus priepuolis, letargo miegas?..
Mama išsisega segę iš palaidinukės. Ima tėvo ranką. Matau – nori perdurti jam ranką.
Sušunku iš siaubo.
– Nereikia šaukti, – sako mama, – noriu pažiūrėti, gal jis nemirė?
Kiaurai perduria jam ranką. Vėl šaukiu. Mama ištraukia segę iš perdurto delno.
– Pažiūrėk, – sako ji, – nė lašo kraujo. Taip, jis mirė...
Ji vėl krinta tėvui ant krūtinės ir verkia.
Išeinu iš kambario. Mane krečia karštinė.
__________________
Kapinėse
Aš pirmąsyk kapinėse. Visai nebaisu. Tik labai nemalonu.
Taip nemalonu, kad vos išstoviu bažnyčioje. Greičiau baigtų giedoti. Stengiuosi nežiūrėti į numirėlius, gulinčius ant šešių katafalkų. Tik mano akys nevalingai krypsta į juos.
Jie guli išblyškę, nejudrūs, kaip vaško lėlės. Dvi senutės su kykais. Tėvas. Dar kažkieno tėvas. Jauna negyva mergina. Kažkoks pilvotas, storas žmogus. Toks pilvotas, kažin ar karstas užsidengs. Beje, prispaus dangčiu. Nesiterlios. Vis tiek jis dabar nieko nejaučia, nemato.
Nežinau, ar pajėgsiu prieiti prie tėvo, pabučiuoti jį. Va, visi jau eina, bučiuoja.
Sulaikęs kvapą prieinu. Vos paliečiu lūpomis jo negyvą ranką. Išbėgu iš bažnyčios.
Karstą ant rankų neša dailininkai – tėčio draugai. Priekyje ant mažos aksomo pagalvėlės ordinas, kurį tėtis gavo už paveikslą „Suvorovo išvykimas“. Šis paveikslas ant Suvorovo muziejaus sienos. Tai mozaika. Kairiame paveikslo kampe – maža eglutė. Apatinę šios eglutės šakelę padariau aš. Ji išėjo kreiva, bet tėtis buvo patenkintas mano darbu.
Giedotojai gieda. Karstą nuleidžia į duobę. Mama šaukia.
Duobę užpila. Viskas baigta. Uždaros širdies nebėra. Tačiau esu aš.
________________________________________ ______
Tiesiog... man reikia to švelnumo.
Man trūksta jo iš keleto žmonių...
/Kas buvo ankščiau, nesugrįžta dabar...//
Širdis plyšo
Tyliai atidarau duris ir įeinu į tėčio kambarį.
Paprastai tėvas voliojasi ant lovos. Šiandien jis nejudėdamas stovi prie lango.
Aukštas, niūrus, stovi prie lango ir apie kažką galvoja.
Panašus į Petrą Didįjį. Tik barzdotas.
Tyliai sakau:
– Tėti, paimsiu tavo peiliuką pieštukams drožti.
Neatsisukdamas tėvas sako:
– Paimk.
Prieinu prie rašomojo stalo ir pradedu drožti pieštuką.
Kampe prie lango apvalus stalelis. Ant jo vandens grafinas.
Tėvas įsipila vandens stiklinę. Geria. Ir staiga griūva.
Griūva ant grindų. Virsta užkliudyta kėdė.
Iš siaubo šaukiu. Atbėga seserys, mama.
Pamačiusi tėvą ant grindų, mama klykdama puola prie jo. Purto už pečių, bučiuoja veidą.
Išbėgu iš kambario ir atsigulu ant savo lovos.
Įvyko kažkas baisaus. Gal baigsis gerai. Gal tėčiui priepuolis.
Vėl einu į tėčio kambarį.
Tėvas guli lovoje. Mama prie durų. Šalia – gydytojas.
Mama šaukia:
– Jūs apsirikote, daktare!
– Šiuo klausimu nedrįstame apsirinkti, ponia. Jis mirė.
– Kodėl taip iš karto? Negali būti!
– Plyšo širdis, – sako gydytojas. Ir išeina iš kambario.
Guliu savo lovoje ir verkiu.
____________________
Taip, jis mirė
Ak, kaip sunku žiūrėti į mamą! Ji nuolat verkia.
Štai stovi prie stalo, ant kurio guli mano tėvas. Veidu krinta ant jo ir verkia.
Stoviu prie durų ir žiūriu į baisų sielvartą. Ne, negalėčiau taip verkti. Turbūt mano širdis uždara.
Noriu paguosti ją, nuraminti. Tyliai klausiu:
– Mama, kiek metų mūsų tėčiui.
Šluostydama ašaras mama atsako:
– Ak, Mišenka, jis visai jaunas. Jam keturiasdešimt devyneri. Ne, negali būti, kad jis mirė.
Ji vėl purto tėvą už pečių ir murma:
– Gal tai gilus priepuolis, letargo miegas?..
Mama išsisega segę iš palaidinukės. Ima tėvo ranką. Matau – nori perdurti jam ranką.
Sušunku iš siaubo.
– Nereikia šaukti, – sako mama, – noriu pažiūrėti, gal jis nemirė?
Kiaurai perduria jam ranką. Vėl šaukiu. Mama ištraukia segę iš perdurto delno.
– Pažiūrėk, – sako ji, – nė lašo kraujo. Taip, jis mirė...
Ji vėl krinta tėvui ant krūtinės ir verkia.
Išeinu iš kambario. Mane krečia karštinė.
__________________
Kapinėse
Aš pirmąsyk kapinėse. Visai nebaisu. Tik labai nemalonu.
Taip nemalonu, kad vos išstoviu bažnyčioje. Greičiau baigtų giedoti. Stengiuosi nežiūrėti į numirėlius, gulinčius ant šešių katafalkų. Tik mano akys nevalingai krypsta į juos.
Jie guli išblyškę, nejudrūs, kaip vaško lėlės. Dvi senutės su kykais. Tėvas. Dar kažkieno tėvas. Jauna negyva mergina. Kažkoks pilvotas, storas žmogus. Toks pilvotas, kažin ar karstas užsidengs. Beje, prispaus dangčiu. Nesiterlios. Vis tiek jis dabar nieko nejaučia, nemato.
Nežinau, ar pajėgsiu prieiti prie tėvo, pabučiuoti jį. Va, visi jau eina, bučiuoja.
Sulaikęs kvapą prieinu. Vos paliečiu lūpomis jo negyvą ranką. Išbėgu iš bažnyčios.
Karstą ant rankų neša dailininkai – tėčio draugai. Priekyje ant mažos aksomo pagalvėlės ordinas, kurį tėtis gavo už paveikslą „Suvorovo išvykimas“. Šis paveikslas ant Suvorovo muziejaus sienos. Tai mozaika. Kairiame paveikslo kampe – maža eglutė. Apatinę šios eglutės šakelę padariau aš. Ji išėjo kreiva, bet tėtis buvo patenkintas mano darbu.
Giedotojai gieda. Karstą nuleidžia į duobę. Mama šaukia.
Duobę užpila. Viskas baigta. Uždaros širdies nebėra. Tačiau esu aš.
________________________________________ ______
Tiesiog... man reikia to švelnumo.
Man trūksta jo iš keleto žmonių...
/Kas buvo ankščiau, nesugrįžta dabar...//

Komentarai